“Imagine there’s no… heaven”

Jeigu tik būčiau, vis dar girdėčiau John Lennon’o Imagine. There’s no heaven. O juk beldžiausi tris kartus. Jie paliko man tik laiką - apgaulingą, ištęstą ir nesibaigiantį. Meilę pavasariams, įskrendantiems pro atvirą langą, vėjui linguojant gelsvas gėlėtas užuolaidas. Gatvėje - balsai ir batų kaukšėjimas grindiniu. Kiek daug ilgiuosi. Smilkalo dūmai kyla į viršų, išnyksta… Virš lovos - lipdukas su Tibeto vėliava. Dalai Lama šypsosi. Mes čia dviese… Kaip lengva ir gera.

Kiek daug praradai, sakytų. Bet ne… Užuodžiu. Jaučiu. Galiu prisiliesti… Turiu sielą, atsispindinčią veidrodyje. Vilko valandą… Kas mokate skaičiuoti mano vilko valandas?.. Man visada nesisekė su skaičiais… Tik jaučiu. Ir įsileidžiu. Skambutis sugedęs, sakau. O laikas basomis vaikšto… Imagine.

Vis dar girdžiu kaukšint aukštakulnius. Ten, už šių sienų. O gal čia nėra jokių sienų?  Dar viena fikcija. Laimingas laimingų žmonių juokas. Labai noriu, kad tokie jie ir išliktų - degančiomis akimis ir spindinčiomis sielomis. Sėdėsiu ant bedugnės krašto /kaip kadaise/ ir tikėsiuosi, kad čia niekada neaugo rugiai. Švarių sielų gelbėti nereikia.

Kažkada kai visi tavo žodžiai

Dar buvo jauni

Ir dar negirdėti, atmeni,

Ėjome trise nusigerti

Aš, tu ir apaštalas Paulius - <…> (D.R.)

Norėčiau, kad viskas. Bet du kartus į tą pačią upę neįbrisi,- sakė. Tada dėvėdavau ilgus sijonus ir gėlėtas skaras. Valandų valandas sėdėdavau šalia traukinio bėgių… Sakė, kad turiu būti normali. O dabar jau viskas pamiršta. Jei ir geriame vyną, tai inteligentiškai. Taip, jau niekas niekada.

Mažasis Princas prisijaukino rožę. Aš - save. O pats didžiausias košmaras - būti amžinai už save atsakingai…

Gyvenu liūdnai -

nuo žiedo ant žiedo (D.R.)

—————————————————————————————————————————–

Išeisiu į gatvę. Bus vakaras. Gilus, klampus ir juodas. Toks, kaip ir visi vakarai. Visos dienos. Visos valandos.

Gal mano pasaulis yra ten, už kelių tūkstančių kilometrų.

Tu visiems mums tokia svetima.

Jūs visi man tokie svetimi.

Kad /ne/pamirštum

Aš prisimenu visas kaladėles

sniego nevilčių angelus

pasiskolintų gyvenimų žaidimą

musės ropinėjimą

rudeniu - -

Ne, tu klysti. Aš nepamiršau

tik bandžiau nupiešti

pavasarinį ilgesį dangišką išskaičiavimą

priartinti nutolinti

sužaisti trimis

dangaus šachmatais - - -

Sekiodavau šešėlių užmarštis

(jų buvo trys)

Gal koks žmogus - - bet

/Tik smilkalais dvelkiantis

lietpaltis - -

“Mano draugas menininkas…”

Iš kunigo rankų paėmę akinamai baltą duonos paplotėlį, bent akimirkai liekame su savo mintimis. Kaltėmis. Išgyvenimais. Priklaupiame čia pat, prie pagyvenusios moters tirtančiomis rankomis ir jauno vyro suskeldėjusiais, pajuodusiais nagais. Akimirkai užmirštame brangius kvepalus, besimaišančius su maldų, skausmo ir mirties kvapais. Juk šie susigūžę, tarytum ko nors išsigandę žmonės, - mes, o mes - tai jie… Bent akimirkai.

Apie bažnyčią prakalbau tikrai ne siekdama kurį nors iš jūsų atvesti į “doros kelią”. Apskritai abejotina, kad to, kuo žmogus norėtų tikėti, verta ieškoti architektūriniuose pastatuose aukštais skliautais bei vis dar viduramžiais dvelkiančiomis tradicijomis. Cirkas išvažiuoja - klounai lieka?.. Klausimas, žinoma, retorinis, tad ieškoti vienos už kitą tiesesnių tiesų tikrai neverta. Šiuo atveju norėjau tik atkreipti dėmesį į tai, jog mūsų visuomenė spalvinga kaip kaleidoskopas. Žinoma, besisukdami savo aplinkoje (mokykloje, darbe, universitete, etc.) dažnai to nepastebime, nes, priklausydami tam tikrai socialinei grupei, atsiduriame tarp daugiau ar mažiau į save panašių žmonių. Tačiau vos įžengus į viešą vietą (manau, bažnyčia tam - puikus pavyzdys), visuomenė atveria visas savo bedugnes: benamius pamėlusiomis rankomis, prie durų prašančius išmaldos, senutes tirtančiu kūnu, pasaulį stebinčias tik pro kambario langą, asocialias šeimas, taip ir nesugebėjusias išmokti žaisti sociumo, tokio panašaus į niekada nesibaigiantį “Monopolį” - pirk-parduok-mirk.

Galbūt Darvinas buvo teisus sakydamas, jog išlieka tik stipriausi? Juk visuomenė, vadovaudamasi kažin kokiu “kolektyviniu instinktu”, iš žaidimo labai greitai išmeta tuos, kurie nemoka jo taisyklių. Tai lyg ir būtų galima pateisinti - juk negalime kurti bendrų moralės normų (jeigu tik tai, kas normuojama, apskritai galima pavadinti morale…), remdamiesi vis dar sovietine ideologija gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių ar alkoholikų, išpažįstančių “butelio dievą”, įsitikinimais. Tad mes, prisiėmę skiepo vakcinos vaidmenį, greitai ir veiksmingai atmetame visus potencialius “visuomenės imuniteto” ligų sukėlėjus. Jei šioje vietoje sugebėtume padėti tašką, veikiausiai gyventume aplinkoje, kurioje gyventi būtų iš tiesų gera. Deja, “iš didelio rašto neretai išeinama iš krašto” - tam tikrų žmonių grupių, kurias norime lyg ir nustumti į “užribį”, sąrašas vis ilgėja. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakiusi, jog viena iš jų - menininkai. Nesuku įsivaizduoti, kaip visi pseudokultūros, pseudopasaulėžiūros it pseudoįsitikinimų oponentai jau griebiasi už galvos, ieškodami “Ibumetino” ar ko nors stipresnio (džinai gyvena tikrai ne kiekviename butelyje…). Juk būtent dėl hipių, bitnikų bei kitų panašių puspročių kaltės į šį tobulai apskaičiuotą ir išmatuotą pasaulį veržiasi tai, ko jau seniai nebeturėtų būti - kitoks požiūris į gyvenimą. Jau girdžiu rėkiant, kad Tokiems vertėtų tiesiog “nusileisti ant žemės” ir baigti fantazuoti apie kokius nors pokyčius išmanioje protingų žmonių sukurtoje sistemoje, kur, jei ir suoktų lakštingalos, tai tik apie vienatvę.

Nes jie niekada nemokėjo matematikos. Jie rašė kvailą ir tik sau patiems įdomią poeziją. Juos kartais būdavo sunku suprasti. O mėgstamiausias jų metų laikas - ruduo. Panašu, kad dabar tai prilygsta geltonai žvaigždei, kurią kadaise vokiečiai liepė prisisiūti žydams, kad šiuos iš tolo būtų galima atskirti. Nes jų poezija kvaila ir nelogiška. Nes jų žodžiai keisti. Nes jie niekada nesukurs produkto, kuris padidintų išteklius, pakeltų gamybos lygį ir BVP rodiklius…

Suprantu, kad pasakyti, jog mėgsti moderniąją poeziją šiais laikais veikiausiai būtų blogo tono ženklas. Bet… kiek galima teisti žmones už tai, kad jie yra tokie, kokie yra?.. Neskaitykite tos poezijos, nebendraukite, nebandykite ieškoti kompromiso, bet leiskite gyventi. Juk, esant tokiai situacijai, pasakyti, kad užsiimi kokia nors menine veikla greitai bus… tiesiog gėda. Negalime visi būti matematikais, poetais, inžinieriais, chemikais, etc., bet, mano supratimu, tai neturėtų kam nors būti barjeras, kurio neįmanoma peržengti. Žinoma, tų “-pseudo” esama, tačiau jų yra visur - žmonių suvokimas ir savęs vertinimo kriterijai skirtingi, o kur dar paauglystės laikotarpis, kai visi tiesiog bandome ieškoti to tikrojo “aš”…

Liūdna ir keista, kad taip dažnai žmonės savyje laiko tiek daug pykčio ir pagiežos kažkam, kas iš esmės su juo neturi nieko bendro. Juk renginių, į kuriuos nenorime eiti, žmonių, kurių nenorime sutikti ir idėjų, kurias esame linkę atmesti, visada galime išvengti. Niekas gatvėje primygtinai nesiūlo tapti kažkuo kitu, nei esate ar norite būti. Čia turbūt ir atsiskleidžia tikroji kultūra - leisti būti. Kiekvienam - tiesiog žmogumi, kuriam nereikėtų savanoriškai tapti ženklu, reiškiančiu visuomenės užribį… Tegu kiekvienas atperka savo kaltes - nesibelskite į svetimas sielas, nes jums nebus atidaryta.

Manęs

Mano surežisuoti sapnai ir

dangus pro atvirą langą

nosinė, konvulsiškai spaudžiama

delnuose anapus gyvenimo

ilgesys mano akys

ir debesys

išsišovę

nugaros slanksteliai

tepti eteriniu aliejumi

anapusybės akys

šiapus vos girdimo

verksmo

vis dar tematau tik dangų

ir virš manęs siūbuojantį

rožinio kvarco amuletą

atliepiantį nusvirusioms

rankoms

išsišovusiems raktikauliams

ir padams

išsaugojusiems mirtiną šaltį.

———————————

Bet kam aš čia pasakoju

juk manęs vis tiek

nesuprasi.

Paryžiau, ar tu žinai?..

Paryžiau, aš tave myliu.

Rankoje spausčiau mažą prieš dešimtmetį darytą nuotrauką. Joje - tik išplaukiantis vaizdas ir nuojauta vaikiškame veide. Taip tvirtai laikausi virš šitų bedugnių, pavogusių mano esatį. Vaikai juk taip ir jaučia - pasakiškai. Tikrai. Atvirai. Nesumeluotai. Jie nieko nelaukia. Tik stebi inteligentus, slampinėjančius siauromis naktinėmis gatvelėmis, stebi jų bejausmius veidus ir šaltus, plieninius žvilgsnius. Ne, jie niekada neištars:”Paryžiau, aš tave myliu.” Gražuolės freilinos, tipenančios šalimais, pūs į orą grakščius baltus dūmus, ir atrodys, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Plieniniai veidai ir raudono lūpdažio pėdsakai ant jų leis suprasti, kad niekas nieko. Ironiškos šypsenos - juk rytoj išauš rytas. Ir gražuolės freilinos vėl virs pilkomis melancholiško Paryžiaus peryžietėmis…

Nuo vienatvės žmonės kartais bėga labai bodleriškai. Perlenkiu nuotrauką. Kai išdils veidai, jų vietoje liks užrašas:”Paryžiau aš tave….”

(Kiek daug nutylėta…)

Viskas apie anglų ir kitos užsienio (ispanų) kalbos studijas. II dalis.

Taigi, sulaužiusi visus savo vidinius darbų atlikimo terminus bei pasižadėjimus jums, įrašą šia tema pratęsiu, ganėtinai ilgam laikui praėjus nuo pasirodžiusios pirmosios dalies. Priminsiu, jog pastarojoje aptariau “bendrąją tvarką”: tai, kas reikalinga, norint įstoti į šią studijų programą, bei tai, ko (nesi)tikėti(s). Tiesą sakant, pirmajame įraše pasakiau dar ne viską - būtų ir daugiau ypatumų, vertų paminėjimo, bet, kadangi panašu, jog ir taip bus reikalinga dar ir III-oji įrašo dalis, nusprendžiau jo nebeišplėsti iki keturių dalių “tomo”. Jeigu kyla kokių klausimų dėl “general information”, klauskite komentaruose.

Tokia tat įžanga. Įžangos, beje, dažniausiai būna pačios liūdniausios tekstų dalys, nes jos - dar neišbaigti kūnai, erdvė, į kurią įžengiama, tačiau antrąkart nebegrįžtama, amžius, kai tau penkiolika, kurio labai ilgėsiesi vieną tamsų ankstyvo pavasario vakarą… Todėl jos greitai baigiasi - ateina ir praeina nė nepastebėtos, visai kaip niekada nepasivejamas šešėlis. (Beje, ar žinote, kad “sombrero” pavadinimas kilęs iš pamatinio žodžio “(la) sombra” - šešėlis. Taigi, suvedus galus - tas, kuris meta šešėlį).

Šiandien, kaip jau turbūt supratote iš užuominos, jog pasirodys dar ir trečioji dalis, kalbėsiu tik apie vieną studijų pusę, tą tamsesniąją - anglų kalbą. Sakydama “tamsi” neturiu omenyje, kad ji neįdomi. Tokia jau ta (karčioji) tiesa, kad bent jau tie bendrakursiai, kurių spėjau paklausti, visi 100% atsakė, jog šią studijų programą (nesvarbu, kelintu numeriu prioritetų sąraše) rašė tik dėl ispanų kalbos. Aš pati - gyvas pavyzdys. Kadangi ispanų jau prieš tai kursuose buvau mokiusis pusmetį, o išmaišyti visą Lotynų Ameriką, kurioje kalbos barjeras atimtų bent jau pusę keliavimo malonumo,- viena iš Didžiųjų Mano Gyvenimo Svajonių, nusprendžiau, jog, įstojusi į šią specialybę, visai nesupykčiau nei ant gyvenimo, nei ant Dievo, nei ant (ne)lemto likimo, todėl įrašiau ją numeriu X savo pasirinkimų sąraše. Ir ką… dar vienu žingsniu priartėjau prie išsvajotųjų Argentinos ir Venesuelos. Bet, kaip ten bebūtų, lygiai tokią pat studijų programos dalį sudaro ir anglų kalba, kurioje propaguojama British English neleidžia pamiršti nei apie lietaus vinimis apipiltą Londoną, nei apie pačius idealiausius ir idealiausių žinių vedėjus - BBC speaker’ius. Taigi, sąmoningai, nenorėdama prisišaukti kokių nors institucijų dėmesio, neminėsiu nei dėstytojų vardų, nei pavardžių. Jei kam bus įdomu, parašykite man privačią žinutę - mielai atsakysiu. Trukt už vadžių - tiesiogiai iš… (Londono?)

Anglų kalbos fonetika

    Lankomumas

Turbūt pamenate, jog praeitame įraše minėjau labai griežtą paskaitų lankymo kontrolę. Taigi, šis dalykas - būtent tas, kurioje lankomumas kontroliuojamas labiausiai. Dar iš nieko nėra tekę girdėti, kad srautinėje paskaitoje (kurioje, beje, dalyvauja 60 žmonių), lankomumas būtų žymimas ne siunčiant lapą, kaip būna dažniausiai (žinom, žinom - pasirašai ne tik už save, bet dar ir už tris bendrakursius, kuriems šiandien…nelabai), bet kviečiant visus vardais pačiai dėstytojai (beje, būtina klausytis, nes, pražiopsojus savo vardą, už “n” galėsi dėkoti tik sau pačiam). Ši procedūra, kaip žinia, užima bent penkias paskaitos minutes, per kurias dažniausiai spėji perskaityti mažiausiai penkis Limonovo”Nevykėlio dienoraščių” puslapius, leidžiančius tau labai nuoširdžiai bent jau kelioms minutėms nusispjauti ant šitos sistemos, ir ranką keli jau ne kaip žmogus, o kaip robotas, užprogramuotas atlikti tam tikrus veiksmus, todėl… lengviau. Kitas klausimas - kam visa tai? Pagalvojus, jog auditorijoje sėdi jau ne trylikos metų hormonų audrų kamuojami paaugliai, o visgi pakankamai suaugę ir sprendimus priimti gebantys žmonės, dėl tokio elgesio pasidaro pakankamai pikta. Juk paskaitos - teorinės, kurių lankomumas pagal visus VU patvirtintus dokumentus yra privalomas tik 50% ar (kaip daugumoje spec.) neprivalomas visai. Maža to, pas mus tas privalomumas kažkodėl, dėstytojos įsitikinimu, išaugo iki 70%. Pati susidūriau su atveju, kuomet praleidau 2 praktines ir 1 teorinę paskaitą per semestrą (2 iš jų - dėl tikrai rimtos priežasties), o, atėjusi laikyti praktinės dalies egzamino, jam pasibaigus buvau paklausta, ar turiu kokį nors pateisinimą, kodėl nedalyvavau tose paskaitose. Pasakiau, kad raštiško - ne, tačiau bandžiau situaciją paaiškinti žmogiškai. Deja, visi mano bandymai neįėjo nė pro vieną ausį, todėl pažymys už lankomumą -9- sutrukdė man iš to dalyko turėti 10. Pasijaučiau kaip penktoje klasėje, kuomet į Pasiekimų knygeles buvo rašomos tokios pastabos:”Jūsų vaikas neturi pieštukų ir nuolat prašinėja jų iš klasės draugų, šiems trukdydamas. Prašome pasirūpinti reikiamomis priemonėmis.” Džiaugiuosi, jog, būdama taikaus charakterio, su ta mintimi pakankamai lengvai susitaikiau, priminusi sau, jog pažymiai retai kada atitinka tikrąsias žinias ir sugebėjimus.

Ką veikia dėstytoja?

Dėstytoja… dėsto. To buvo galima tikėtis, ar ne? Kalbant apie teorines paskaitas, ji įsitaiso pakankamai patogioje kėdėje su ratukais, ir, įjungusi skaidres per dėl nežinomų priežasčių mirguliuojantį ekraną, jas nuskaito beveik žodis į žodį, tiesa, labai gražiu ir, spėju, beveik tikru britišku akcentu (nors pati dėstytoja lietuvė), kurio pirmas savaites buvo malonu ir keista klausytis, nesigilinant į sakomo teksto turinį. Paskui per paskaitas ėmiau… miegoti atmerktomis akimis. Kam teko su tuo susidurti, tikrai žinote, jog fonetikos teorija - dalykas ne iš įdomiausių. Be to, prezentacijų metu mums skaityti iš lapo neleidžiama tikrai ne todėl, kad dėstytoja labai norėtų, jog mintinai kaltume tekstą - skaitant balsas pasidaro monotoniškas, akių kontaktas su publika sumažėja iki minimumo, o tai, net turint geriausių norų išlaikyti dėmesį, verčia vis labiau ir labiau “smigti”. Juolab, viskas yra skaidrėse, tad tą patį iš esmės galima išsiaiškinti namuose individualiai. Sakot, sunku? Nieko panašaus. Per dvi dienas aiškinimosi “su savimi”, supratau tai, kas visas aštuonias teorines paskaitas buvo panašu į tamsų ir gūdų mišką. Tad pramiegojusi bent jau nekaltinau savęs, nes tai neatsispindėjo rezultatuose. Kaip bus šį pusmetį,- pagyvensim - pamatysim…

Paskutinę paskaitą ne nusigrūdau į galą, o sėdėjau priekyje ir klausiausi. Maždaug valandą ir 10 minučių dėmesį pavyko išlaikyti neblogai, todėl.. iš paskaitos išėjau sužinojusi kažką naujo (aplodismentai). Tad, nepaisant visų mano čia suminėtų trūkumų, daug kas priklauso nuo požiūrio - kartais net dalykuose, kurie atrodo visai neįdomūs, galima atrasti tų įdomių “kabliukų”. Dėstytojas - ne cirko artistas ir ne klounas, kad mus juokintų. Pats dalykas savaime nėra labai įdomus, o juk tikrai ne visi turi dovaną tai, kas neįdomu, paversti tuo, kas visgi sudomintų auditoriją. Norint klausytis, tai tikrai įmanoma, bet…

Ką veikia studentai?

Tikrai yra tokių, kurie sėdi priekyje, sąžiningai klauso ir… išlošia. Na, o mano dažniausia lokalizacijos vieta - galinės eilės, tad matau visus tūlų tikrų statistinių studentų teorinių paskaitų klausymo ypatumus. Yra net keli tipai; pirmasis ir dažniausiai pasitaikantis -”išmanieji telefonistai”, savo išmaniaisiais telefonais nardantys po miegoti neleidžiančią veidaknygę bei rašinėjantys sms savo buvusiems, esantiems ir būsimiems. Prisiminiau vieną demotyvaciją, panašią į:” Žinoma, gali rašyti sms, tačiau atrodai juokingai, kaskart šypsodamasis savo klynui.” Tikrai taip. Tačiau šiais laikais tai jau nieko nestebina, o šypsotis, sako, sveika. :) Kitas pakankamai dažnai pasitaikantis tipas - “skaitovai”. Dauguma jų laiką praleidžia tikrai naudingai - skaitydami privalomąją literatūrą anglų kalba - visiems jau įsipykusį “Oliverį Tvistą”… O man visada smagu žiūrėti į skaitančius žmones, nes dabar ką nors skaitant viešoje vietoje (išskyrus laikraštį parduotuvėje) retai pamatysi. Trečiasis ir pasitaikantis rečiau - “kalbininkai”. Jie šnabždasi ir mano, kad jų niekas negirdi, o dėstytoja, turėdama puikią klausą, šiuos iš karto pakviečia atlikti kokį nors pratimą prie lentos. Kadangi dažniausiai iki egzamino niekas nieko nesigaudo ir būti išrinktaisiais tikrai nenori, neseniai pastebėjau naują jų bendravimo būdą - raštelių rašinėjimą, kuris labai maloniai mane nuteikė, nukeldamas į pradinių klasių laikus… Kaip miela, kad žmonės dar nepamiršo rašyti. :) Tokie mano išskiriami trys pagrindiniai tipai, prie kurių, be abejonės, lyg samanos prie grybų yra dar ir ketvirtasis - studentai. I mean, tikri studentai, kurie paskaitoje veikia tai, ką ir reikia veikti - klauso. Bet jie, sutikim, nemato, kaip kažkas raštelius siuntinėja - o juk koks nuostolis… :)

Tiesą sakant, nemaniau, kad vien apie fonetiką sugebėsiu parašyti TIEK… Šiam įrašui užteks, kitame pratęsiu. Žinoma, tokiu atveju dalių bus daugiau negu 3, tačiau pasistengsiu viską aprašinėti daug glausčiau… Nors, kai pradedi gilintis į savo atminties klodus, pasirodo, kad būtų galima parašyti dar antrą tiek. Nežinau, kodėl gyvenimas taip mėgsta paradoksus, tačiau atrodo, kad kuo neįdomesnis dalykas, tuo daugiau turi apie jį pasakyti… Gal ir taip: juk apie gėrį kalbėti nereikia - jis jaučiamas…

Mano Juodoji

Aš esu tavo Liūdnoji Sesuo. Baltais pirštais spaudžiu taurę kruvino vyno. Kada gyventa? Žingsniai į tylą. Balsas į tylą. Niekur. Žiūriu į delno linijas, bandydama išskaityti, tačiau visa tai - melas. Fikcija. Nėra jokio likimo. Jokių praeivių aplytose gatvėse, jokių girtų žvilgsnių. Jokios metafizikos. Juk viskas jau seniai baigėsi, porque no eres lo que más.

Juk galima bent vieną dieną vergauti banalybei, nupučiant nuo taurių dulkes. Tuoj įsipilsiu. Juk galima. Niekada niekam nevergavau, net sau. Jokiems purviniems sielų prekeiviams ir surogatiniams dievams nušvitusiųjų veidais. No me mientas. Skamba banali muzika - tokia pat, kaip ir ši erdvė, kadaise save pardavusi tūkstančiams purvinų batų padų.

——– tyliai iškvėpiu. Pamišėlėms susitaršiusiais plaukais juk galima.

Tuš(tu)ma(n)

sustingusių vyzdžių katarsis

priešmirtinės euforijos gniaužtai

šypsantys kaip tada

kai laikas nebuvo užmušamas

— akmenimis

kai visa, ko laukta, sutilpo

į vieną delno liniją

kuri vadinosi

— (ne)gyvenimo

o dabar laukiama taip abejingai

stoviniuojant ir desperatiškai

visai kaip ir vakar

—- rūkant

visai kaip šiandien rankos

o pirštai beveik užvakarykščiai

akys - praeitų metų

o gniaužtai - mirties

šiandien atėjusios visai

—- tuščiomis.

Trū(liko) angelas - - -

Vaikas angelo akimis

pilname rankų kojų kvėpavimo

trūlike

trys žingsniai į priekį, du —

atgal

vienas žvilgsnis pro apdulkėjusį pavargusį

langą

o ten tik rankos rankos rankos

daugybė pirštų

trafaretiniais nagų pusmėnuliais

vedžiojančių nesuprantamus ženklus

kurių negalima įkvėpti iškvėpti

apsakyti

vaikas vandenyno spalvos akimis

žengia atatupstas

įtraukia pečius

pasitaiso kairiąją kuprinės

petnešą

baimingai apžvelgia

visus (ne)sančiuosius

ir lėtai išlipa (…)

——————————————————–

Jam pasaulis dar neišmoko

— skaudėti.

Je ne sais pas, Amelie.

  Baimė yra juoda. Ištiestos rankos atstumu griūva sienos. Jie, rimtieji, mūvėdami baltomis pirštinėmis, ieško tavo venų. Vienas. Du. Trys. Baimė pranoksta fizinį skausmą, dilgčiojantį paširdžiuose, pasiekiantį pirštų galus, kai staiga sau įsignybiama nagu, kad mažiau jaustum, pranoksta baltas, pilkomis dulkėmis nuklotas žaliuzes ir mėlynus mažyčių langų rėmus, taip įkyriai primenančius Ameliją, kuri buvo iš Monmartro. Ar ten, Monmartre, visos langinės dažomos dangaus spalva? Je ne sais pas. Galbūt ten gyvena vien amelijos, šimtai vienodų amelijų, patyliukais skiemenuojančių savo vardą švelniu prancūzišku akcentu, vakarais gurkšnojančių vyną, o naktimis skaičiuojančių mėlynas avis, taip švelniai gulančias ant melsvų pusmėnulių nagų.

   Baimė yra juoda kaip Gavelio Vilnius, kaip balandžiai, lesinėjantys rudenį, kaip rankos, ištiestos į prancūzišką dangų. Šimtai amelijų ir dešimtys mėlynų langinių su jų gyvenimais, garuojančiais vakarine arbata ir imbieriniais sausainiais, menkai tepanašūs į vienatve springstančias Vilniaus gatves, į liūdnas žmonių akis, į nuplyšusius sportbačius, tingiai velkamus pėdų sustirusiais pirštais… Nieko negaila ir nieko neskauda, kai gatvės žibintai, mirksėdami auksinėmis sistetinės šviesos blakstienomis, nutvieskia veidą, apkabindami pilkai žalsvą akies rainelę, kai tingūs tiltai, aptraukti sniego marška, perkelia tave į kitą upės krantą… Ten, netoliese, gražuolės freilinos ryškiomis akimis ir raudonai dažytomis lūpomis, kaukšinčios dangaus melsvumo aukštakulniais, jų akys klaidžioja pajuodusiomis gatvėmis, jų akys nieko neregi, jų akys siurbia į save šitą laiką. Šiam miestui nereikia pilkų žmonių, nereikia jų vyšnių spalvos sruogų ant veido, nereikia užmerktų akių, sulipintų sutemų medumi,- nieko, visiškai nieko nereikia. Tik balandžiai, tupiantys ant pečių, primena šamanišką ritualą, tik šįkart - be būgnų, be sielos, tik su duonos trupiniais, mielieji nakties paukščiai.

   Baimė nepaleidžia. Amelijos šypsosi. Kokie gražūs paprasti jų gyvenimai. Kokie dieviški melsvųjų langinių balandžiai, pamilę prancūziškus rytus. Ar jie kada nors grįš?.. Je ne sais pas.