BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Naujas blogas apie Argentiną

2014-03-18 | Be temos

Turbūt jau niekas čia nebeužsuka, bet visgi… Pradėjau rašyti naują blogą apie savo įspūdžius Argentinoje. Kam įdomu, labai kviečiu apsilankyti: http://www.ramiporahi.blogspot.com.ar/

Rodyk draugams


Gal Tyla

2014-01-15 | Be temos

Jei visi čia šitip garsiai kalbėtų

O paskui išrikiuotų debesis

Žingsnius

Šaligatvio plyteles

O tu… tu tylėtum

Kaip visda, kažkur čia, ten

Šiame

Kitame laike.

Čia juk niekas neturi matavimo vienetų

Tik tingiai ilsisi katės

Tik tyliai groja nebylus akordeonistas

Gal viskas taip ir turi būti

Šlapimu dvokiančiuose skersgatviuose

Kuriuose numiršta tavo žingsniai

O pakelės valkata seka pasaką apie

Meilės Miestą.

O tu vis dar tyli, tyli taip

Lyg kartu su katėmis skaičiuotum

Iki dešimt.

Rodyk draugams


Išeinu tam, kad grįžčiau

2013-12-24 | Be temos

Tiesą sakant, šitą įrašą turėjau parašyti jau seniai. Labai seniai. Gal ir simboliška, kad mano vidinis „aš“ nusprendė prabilti prieš pat didžiąsias metų šventes, kuomet saulėtąją Italijos žemę teko ir vėl iškeisti į ne tokią saulėtą, bet visgi savą lietuvišką.

Taigi, tie, kas daugiau ar mažiau sekėte mano įrašus šiame bloge (naiviai tikiuosi, jog tokių buvo bent jau keli…), turbūt pastebėjote, jog jau daugiau nei tris mėnesius nepublikavau jokio teksto. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai buvo suplanuota ar tiesiog pabodo – mano blogui jau daugiau nei ketveri, todėl tikrai negalėčiau ramia širdimi jo tiesiog apleisti. Juk tai – mano pirmasis „vaikas“, mano pradžių pradžia, netgi mano mokyklos laikų „memuarai“, kurie niekada nebus pamiršti.

Kaip ten bebūtų, žmogaus gyvenimas yra cikliškas. Kitaip tariant, kartais tam, kad prasidėtų naujas etapas, būtina užbaigti senąjį. Jau nujaučiate, kurlink suku, ar ne? Taip. Jau prieš daugiau nei pusmetį ėmiau galvoti, jog šis blogas „išsisėmė“, jog visos „mokyklinės“ mintys nuo dabartinės manęs jau per daug nutolusios, kitaip tariant, aš jau nebesu žmogus, kuris pradėjo rašyti šį tinklaraštį. Berods, viename iš paskutinių savo įrašų buvau užsiminusi apie vaikystėje rašytus laiškus. Keistas sutapimas: noriu, kad daugiau nei trys šimtai mano publikuotų įrašų įgautų tokį pat nostalgišką laiškų „statusą“. Laiškų, kuriuos rašiau sau, laiškų, kurie, tikiu, kartais pasiekdavo ir jus, laiškų, kurie dažnai būdavo suplėšomi ir dėl to neišvysdavo dienos šviesos…

O dabar su baime pranešu, kad atėjo laikas atversti naują savo istorijos puslapį (prieš šventes juk galima kalbėti banaliai…). Ne, (ne)laimei, rašyti nenustosiu. Nepaisant pastaruosius mėnesius mane kankinusio bloko, nustoti rašyti man būtų tas pats, kas nustoti valgyti, miegoti ar gerti kavą tris kartus per dieną (kas yra tiek fiziškai, tiek dvasiškai neįmanoma). Keisis tik mano rašinių pobūdis – noriu išbandyti vieną konkretų žanrą. Bet apie viską – nuo pradžių…

Taip jau likimas lėmė, kad kovo mėnesį pusei metų išskrendu į Buenos Aires. Oficialiai – mokytis, o dvasiškai – keliauti. Tikiuosi turėti daugiau nei mėnesį laiko išnaršyti Argentinai arba aplankyti kaimynines valstybes (dar neapsisprendžiau, kurį variantą rinksiuosi – viskas priklausys nuo finansų, nuotaikos ir intuicijos). Taigi, ketinu aprašinėti savo laiką Argentinoje. Niekada nesu turėjusi jokių kelionių užrašų (keliauti teko nemažai, tačiau, matyt, jiems dar nebuvau pribrendusi), bet pirminė idėja – asmeniškas jausmų, potyrių bei refleksijų dienoraštis apie tai, ką nedrąsi raudonplaukė iš mažos niekam nežinomos šalies veikia viename didžiausių pasaulyje metropolių. Koks bus šio blogo išskirtinis bruožas? Jame nepamatysite geros kokybės nuotraukų. O to priežastis labai paprasta – neturiu pinigų geram fotoaparatui. Viskas, ką turiu – telefono kamera, su kuria, suprantama, nepadarysi atvirukui tinkamų nuotraukų. Bet žinote ką? Aš iki šiol tikiu žodžių magija. Juk nėra nieko paprastesnio kaip užfiksuoti vaizdą ir turėti jį gatavą, jau patiektą ant lėkštutės, beveik sušalusį, su amžinybėn įsmeigtais žmonių žvilgsniais. O štai perteikti tą patį žodžiais – nepalyginamai sudėtingiau. Taigi, tiek dėl finansinių aplinkybių, tiek klausydama vidinio balso rinksiuosi eiti sunkesniu kelu. Viena. Šalies, kurios mastus dabar sunku ir įsivaizduoti, keliais.

Šio savo blogo niekada neviešinau, nes, tiesą sakant, jis buvo pernelyg asmeniškas tam, kad tekstus skaitytų mane tik paviršutiniškai pažįstantys žmonės. Kadangi kelionių tinklaraščio pobūdis bus visai kitoks, noriu, kad jis taptų viešas. Noriu, kad galbūt nors vienas žmogus, perskaitęs apie mano patirtį svečioje šalyje, ryžtųsi įgyvendinti savo gyvenimo svajonę. Noriu, kad tie, kurie, man prabilus apie Pietų Ameriką tik ironiškai nusišypsodavo primindami bilietų ir pragyvenimo kainas, suprastų, jog frazė „o mano kaimyno dukros draugė sakė, kad…“ ne visada reiškia, jog taip yra iš tiesų. Noriu… noriu sukurti puslapį „Facebooke“ ir sulaukti jūsų palaikymo. Kadangi tai tik pradžia, pirmuosius mėnesius liksiu blogas.lt sistemoje, paskui planuoju persikelti į blogspot.com, o galiausiai, jei atsiras susidomėjusių, tikiuosi susikurti ir savo asmeninį tinklapį.

Atėjo laikas išbandyti save naujame amplua. Atėjo laikas žodžius pakeisti darbais. Atėjo laikas… keliauti.


Rodyk draugams


Foto.aparatas.

2013-10-03 | Be temos

Niekada nemėgau nuotraukų. Jos man visuomet asocijuodavosi su kažin kokiu įšalusiu laiku, sustingusiais veidais, skaudžiai žvilgsnių peiliu nugremžtomis akimirkomis, o gal net mirtimi. Pamenu, kaip vaikystėje, vartant nuotraukų albumą, greitai praversdavau visas laidotuvių nuotraukas, tarsi taip galėčiau paneigti jau įvykusį faktą. Dar pamenu juostinius fotoaparatus ir tuos laikus, kai būdavo neaišku, kokia išėjo nuotrauka, todėl ryškindavome jas visas. Bet šiaip jau niekada nemėgau nei fotografuoti, nei būti fotografuojama. Šis procesas, atrodė, net iš gimtadienių švenčių atima prasmę.

Niekas nė kiek nepasikeitė ir tada, kai nuotraukų ryškinti nebereikėjo. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl visi fotografuoja savo keliones, išdidinto formato savo ir draugų veidus, maistą, šunis, kates… Negalėjau. Iki šiandienos.

Jau antrą savaitę esu Italijoje. Nesileidžiant į smulkmenas, taip jau nutiko, kad teko išsikraustyti iš buto ir atsidurti hostelyje. Būti vienai svečioje šalyje - kas kita, nei savoje. Čia girdi svetimą kalbą, nepažįstamus balsus, todėl tai… ilgainiui tai ima slėgti.

Šiandien atsiminiau, kad prieš išvažiuodama į kuprinę įsimečiau prieš tai beveik metus nenaudotą fotoaparatą. Vaizdas iš čia labai gražus, matyti kalnai ir apskritai viso miesto panorama. Apėmė jausmas, kad, jei eisiu fotografuodama, būsiu ne viena. Tarsi ta maža raudona dėžutė turėtų kažin ką žmogiško. Jei sakyčiau, jog sielą, turbūt nuskambėtų patetiškai, todėl nesišvaistysiu tokiomis banalybėmis. Gal ji… gal ji tik suteikia tikslą, dėl kurio verta judėti į priekį.

Tačiau. O, bet, tačiau. Jis neveikė. Vienintelį kartą, kuomet tikrai norėjau, kad tas fotoaparatas įsijungtų, jis… neveikė. Užblokuota atminties kortelė. Basta. Jokių nuotraukų, nieko. Bet gal… gal tai visai nesvarbu. Tik… tik dabar kuo puikiausiai suprantu, kodėl žmonės, kurie keliauja vieni, visuomet parsiveža tiek daug nuotraukų. Nesvarbu, kad mano rankose genda visi technikos prietaisai. Gal taip aš išradau vaistą nuo liūdesio, kurilo nereikia nuryti ir kuris nesuėda tavo inkstų, kepenų bei skrandžio.

Jei tai tiesa, tuomet visi savo atspindžius veidrodyje fotografuojantys, o po to nuotraukas į internetą keliantys žmonės turėtų būti labai liūdni.

Dabar man ramiau.

Rodyk draugams


Ilgesio vasara.

2013-08-31 | Be temos

Tyliai zvimbia skalbimo mašina. Pro langą matyti du raudoni rožių žiedai. Ant radiatoriaus, šalia mano lovos, kabo oranžinis rankšluostis. O aš juk niekada nemėgau oranžinės, nors ir girdėjau sakant, jog tai - džiaugsmo spalva. Matyt, man vis dar trūksta gebėjimo džiaugtis. Bet nejau dabar tai svarbu? Klausausi, kaip barška kompiuterio klaviatūros klavišai, ir tas garsas mane ramina. Skamba lyg kokia mantra - rami ir monotoniška. Todėl gal ir visai nebūtina šokinėti iš laimės - juk tai būtų pati gėdingiausia saviapgaulė šią paskutinę vasaros dieną, kai žinai, jog tie du rožių žiedai netrukus nukris, o veją nuguls pageltę medžių lapai. Paskutinėmis dienomis apskritai viskas turi būti nesvarbu, bent trumpam netekti logikos, išsivaduoti nuo prasmės: reikia tik gerte gerti į save kiekvieną tiksinčio laikrodžio garsą, skalbimo mašinos ūžesį, reikia kuo daugiau kalbėtis ir juoktis, visai negalvojant, kas bus paskui. Rytoj. Poryt. Po metų… Juk gali nutikti ir taip, kad nebus nieko. Tiesiog - nieko. Jokių pokyčių, perversmų ar revoliucijų. Tik toji pati savai svetima kasdienybė.

Šiandien aš visa mirkstu banalybėje. Kartais man taip nutinka - prisipažįstu. Tuomet kiekvienas sakinys būna persmelktas šiaip jau man ne itin būdingo sentimentalumo. O ką, dabar, žmogau, su savim padarysi?.. Juk kartais reikia leisti sau pabūti visokiems, kad gyvenimas netaptų panašus į savęs paties parodiją, kurioje viską darome tik tam, kad įtiktumėme kitiems. Kad nepasirodytumėme keisti, kvaili ar niekam tikę. Bet šiandien aš nenoriu niekam įtikti. Visiškai niekam, net sau pačiai. Norėčiau, kad dabar per radiją užgrotų „stebuklinga daili suknelė nėriniuota nėriniuota ir marga…”, o aš sau plyšaučiau visa gerkle taip, kaip kažkada vaikystėje, kai dar laukdavau savo gimtadienių, kioske pirkdavau gumą po dvidešimt centų ir mėgau oranžinę spalvą.

Tais laikais (kaip keistai skamba…) rašydavau daug laiškų. Jeigu gerai pamenu, susirašinėjau su penkiais žmonėmis iš karto. Iš jų realybėje pažinojau tik du, o tris buvau susiradusi „Naminuko”, kurį ištikimai skaitydavau, žurnale. Ir tų laiškų iš tikrųjų laukdavau. Atsimenu, kaip prieidavau prie senos žalios laiškų dėžutės su baltu numeriu viršuje ir žvilgtelėdavau pro tarpą. Vos tik pamačius baltuojant voką, širdis imdavo smarkiau plakti, o aš, išsišiepusi taip, lyg būčiau rublį gavusi (taip sakydavo mano senelis), nusileisdavau laiptais žemyn. Tada, voką iš nekantrumo kone perplėšusi pusiau, skaitydavau laišką. Vieną, du, tris, kartais - ir daugiau kartų. Retai kada sėsdavau rašyti atsakymo tą pačią dieną - norėjau pasimėgauti žinojimu, jog rytoj rašysiu laišką.

Tuos keletą metų pašto dėžutės tikrinimas man buvo svarbiausias dienos įvykis, o įspūdžio gavus laišką užtekdavo dar kokioms ateinančioms trims. Labai gerai pamenu įvykį, kai viena „laiškų draugė”, vardu, berods, Justina, atsiuntė man savo nuotrauką. Prie kažkokio šiaudinio grybo Šventojoje. Bet juk visai ne tai svarbiausia. Sunku aprašyti tą jausmą, kurį patyriau, kai  supratau, kad pagaliau pamačiau žmogų, su kuriuo ištisus metus bendravome laiškais. Į tą nuotrauką žiūrėjau kokį pusvalandį, bandydama kiek galima geriau įsidėmėti plaukų spalvą, aprangos detales… tarsi žinočiau, jog tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kuomet ją mačiau. Ir iš tiesų: realybėje taip mes taip niekada ir nesusitikome, o po pusmečio nutrūko ir mūsų bendravimas laiškais. Atsinenu tik, kad ji norėjo būti vaistininkė. To jai ir linkiu.

Kita draugė, su kuria susirašinėjome, gyveno Šventojoje. Buvome pažįstamos realiai, ji - trejais metais už mane vyresnė. Kaip juokinga pagalvojus, kad Klaipėdą nuo Šventosios skiria tik kiek daugiau nei trisdešimt kilometrų, o mes viena kitai siųsdavome popierinius laiškus… Juk turiu ją „Facebook‘e”. Susirašome gal porą kartų per metus… Tikra likimo ironija.

Dabar atrodo, kad jau nieko niekada nebelauksiu taip, kaip kad laukdavau tų laiškų. Tiesiog… tai baigėsi, praėjo.  Liko tik pilkas prisiminimų rūkas, aptraukiantis atminties horizontą štai tokiomis kaip ši dienomis -kaip tik tuomet, kai baigiasi vasara.

O jei jau leidžiu sau šiandien pabūti truputį „išskydusiai” ir sentimentaliai… pasakysiu, kad labiausiai ilgiuosi štai ko: jausmo, kad atstumas nuo Kauno iki Klaipėdos - beveik toks pat, kaip nuo Vilniaus iki Šanchajaus, jausmo, kuomet į žmogų žiūrima tikroje nuotraukoje, natūralioje kaip pats tvenkinys, prie kurio ji daryta, skaičiavimo, per kiek dienų žmogų pasieks mano laiškas ir kaip jis jausis, atplėšęs voką.

Tad ir tegu bus ši vasara tokia - ilgesio vasara. Su visais savo garsais, nutylėjimais, prisiminimais ir rožėmis, kurių nemėgstu. Juk pagal šio blog‘o pavadinimą esu įpareigota džiaustyti ne rankšluosčius, o sielas.

Rodyk draugams


Baimė. Mano istorija.

2013-08-29 | Be temos

"Jeigu nebijotum, ką darytum?"

Vertimas: "Jeigu nebijotum, ką darytum?"

Nežinau. Gal visos viso pasaulio istorijos, praeitį vertinant iš dabarties perspektyvos, atrodo banalios. Kuomet pasakojama apie tai, kas kažkur kažkada kažkaip nutiko, balse net nenoromis suskamba dramatizmas, o žvilgsnis tampa kažkoks „melodramiškai melancholiškas”. Gal todėl niekada nemėgau kalbėti apie praeitį - nenorėjau sužadini savyje visiškai nereikalingų sentimentų. Iki šiol sėkmingai pavyksta to išvengti, ir dauguma mano draugų ar pažįstamų apie mano vaikystę žino tik tiek, jog esu vienturtė, per septynerius gyvenimo metus sugebėjusi numarinti tris žiurkes ir su lovos čiužiniu sutraiškyti po juo palindusį žiurkėną, kurį paskui labai nuoširdžiai apraudojau.

Tačiau kartais praeitis, nori to ar ne, „susišaukia” su dabartimi. Kitaip tariant, kadaise lyg ir bandytos ištrinti istorijos, slėptos giliausiame „biografinės komodos” stalčiuje, vieną dieną ima ir primena apie save. O manoji istorija telpa į simbolinį keturių žodžių junginį - niekada nebuvau drąsus vaikas. Paskutinė „drąsos apraiška” mane aplankė, kuomet buvau penkerių ir darželyje per Motinos dieną taip iš širdies pyškinau kažin kokį ilgą eilėraštį, kad pusė salės ėmė trauki iš kišenių nosines. O paskui kažin kas mano psichikos kloduose pastatė didelį raudoną stop ženklą. Ir viskas. Mano žvaigždžių valanda baigėsi taip pat staiga, kaip ir buvo prasidėjusi.

Dabar, kai jau praėjo ne vieneri metai, man nesunku ir ne gėda pasakyti, jog mokykloje buvau visiška nepritapėlė. Patyčių siaubo išgyveni man neteko - aš tiesiog nesugebėdavau susibendrauti su savo bendraamžiais, o kam nors ko nors paklausus taip išsigąsdavau, jog mano balsas nuskambėdavo labai griežtai, todėl, suprantama, visiems atrodžiau arogantiška. Galiausiai daugeliui tiesiog nustojau egzistuoti. Kitaip tariant, buvau iš tų žmonių, kurių turbūt kiekvienam yra tekę sutikti - aš juos vadinu nematomaisiais: tai asmenys, prie kurių niekas nesikabinėja, niekas nesityčioja, niekas… niekas jų tiesiog nepastebi. Kitaip tariant, jei toks žmogus kartais neateidavo į kokią nors pamoką, būdavo daug šansų, kad n raidė jam nebus pažymėta. Ir, žinoma, iš esmės buvau apsipratusi su tokiu savo būviu. Juk pasiklausius istorijų apie tai, ką kai kuriems teko (ir vis dar tenka…) išgyventi mokykloje, tokia situacija atrodo esanti „tik gėlytės”… Todėl niekada dėl to nesiskundžiau. Šiaip ar taip, jei ne tas ilgai besitęsiantis laikotarpis vidurinėje mokykloje bei gimnazijoje, dabar tikrai būčiau kitokia. Nežinau, gerai tai būtų ar blogai; žinau tik tiek, jog tokiu atveju neturėčiau kažin kokios esminės savo esybės dalies.

Tačiau negalima sakyti, jog tai mano gyvenime nepaliko jokio pėdsako. Akivaizdžiausiai tai supratau, kuomet važiavau pasirašyti dokumentų dėl stojimo į universitetą (prieš trejus metus registracija internetu dar nebuvo galima). Atsimenu, įėjau, apsikrovusi daugybe popierių, ir studentų atstovybės nariai pradėjo mane kalbinti, klausdami šio bei to nereikšmingo. Išsigandau. Norėjau kuo greičiau iš ten dingti. O kaip gi kitaip galėjo būti?.. Juk, daugiau nei penkerius metus buvusi „nematoma”, nebuvau pratusi, kad kur nors akademinėje aplinkoje kas nors manimi nuoširdžiai domėtųsi ir ko nors klaustų. Žinoma, tas įvykis tebuvo smulkmena, į paviršių iškėlusi tokius pastarųjų metų padarinius, apie kuriuos aš niekada nebuvau susimąsčiusi. Juk buvau šventai įsitikinusi, kad pabaigsiu mokyklą ir galėsiu pradėti naują gyvenimą.

Tam tikra prasme, naujas gyvenimas iš tiesų prasidėjo: naujas miestas, nauja aplinka, galiausiai - tas žymusis gyvenimas „barake”… Tenka pripažinti, kad viskas iš tiesų klostėsi kur kas geriau: turbūt dėl amžiaus atsiradus gebėjimui nuslėpti savo kompleksus, ėmiau gana gerai sutarti su bendrakursiais, kai kuriuos iš jų tikrai labai pamėgau (nors iki šiol sunkiai „prisileidžiu žmones), išdrįsdavau netgi diskutuoti paskaitų metu, tačiau… tačiau jaučiau, kad „praeities šmėkla” manęs nepaleidžia. Bet koks elementariausių reikalų tvarkymas dėl visiškai nesuvokiamos priežasties man kainuodavo daug nervų. Pamenu, net atsiimant LSP (Lietuvos studento pažymėjimą) jaučiausi nejaukiai. Kitaip sakant, supratau, kad tai, kas anksčiau man nekeldavo jokių rūpesčių (tada su nostalgija prisiminiau save penkerių, sakančią tą eilėraštį…), dabar pasidarė beveik nepakeliamai sunku. Ir, aišku, žinojau, kokia buvo to priežastis. Beliko kaip nors priimti save tokią, kokia buvau per tą laiką pavirtusi.

Aišku, pirmiausia griebiausi visokiausių „self-help” knygų. Nepadėjo. Na, nebuvo bent jau jokio ilgalaikio poveikio. Tuomet supratau, kad teks sudėti save kaip dėlionę. Iš pagrindų. Iš naujo. Deja, kasdienybės monotonija lyg ir priversdavo užsimiršti, todėl niekas ir toliau nesikeisdavo. Taip prabėgo dveji metai.

Kol vieną dieną… ne, jokio stebuklo nebuvo. Toji diena buvo ketvirtoji, kurią praleidau neiškišusi nosies iš bendrabučio kambario, nes buvo likusi mažiau nei savaitė iki kursinio darbo pristatymo. Ta stadija, kai jau beveik tiesiogine to žodžio prasme pradeda „čiuožti stogas”, ypač turint omeny, kad nebuvau parašiusi dar nė pusės darbo. Tad tiesiog be jokio tikslo naršiau internete, kol visai netikėtai užėjau į VU Tarptautinių ryšių skyriaus skiltį.

Apie tą šalį jau buvau rašiusi. Į ją nuvažiuoti norėjau nuo penkiolikos. Jeigu svajonių šalies sąvoka iš tiesų egzistuoja, galiu pasakyti, kad tai ji (kaip romantiška…). Iki dokumentų pristatymo - trys dienos.

Pamiršusi kursinį, o drauge su juo - ir gresiančią skolą, per naktį rašiau motyvacinį laišką. Dar niekada nebuvau penkių šimtų žodžių teksto rašiusi tris valandas… Iš ryto susiderinau studijų programas, o dar kitą dieną nunešiau dokumentus. Matyt, buvo verta. Mane atrinko.

O tada… laukė pats sunkiausias etapas. Reikėjo prašyti dėstytojų, kad parašytų man rekomendacinius laiškus. O būk toks gudrus ir rask kurį nors dėstytoją universitete liepos mėnesį… Supratau, kad reikės skambinti. Na, „normaliam” žmogui tai gal ir nesukeltų sunkumų, bet man, kuri nepatogiai jautėsi net atsiimdama LSP, trukdyti žmogų atostogų metu, o dar su tokiais prašymais… to jau buvo per daug. Nusprendžiau, kad „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“, ir prisižadėjau sau visa tai pamiršti. Deja, supratau, kad tokiu savo poelgiu leidžiu nepagrįstai baimei atimti iš manęs svajonę. Žinojau, kad čia - ne šiaip sau nemalonus jausmas, kuris ims ir praeis. Taip pat žinojau, kad niekas kitas už mane to nepadarys. Niekas nepasibels į duris ir nepadrąsins. Kad ir kaip kvailai skambėtų, tąkart likome tik aš ir mano baimė

Paskambinau. Paskui dar ne kartą ėjau į universitetą, rinkausi parašus, kalbėjau su koordinatore, susitikau su kita dėstytoja… Tai buvo situacijos, kurios visada man sukeldavo daugiausiai baimės. Ta aplinka jau nebepriklausė mano „komforto zonai”, kurioje tiek daug metų sėkmingai gyvenau…

Man pavyko. Prieš dvi dienas dokumentų paketas buvo išsiųstas. Ir vis dar negaliu patikėti, kad aš tai padariau. Tai, kiek daug kas manyje pasikeitė per tuos dvejus su puse mėnesio, supratau tada, kai, įėjus paprašyti pažymos dėl ISIC išdavimo, buvau sutikta „dink iš čia” žvilgsniu. Stovėjau prieš tą moterį ir giliai viduje žinojau, kad manęs tai jau nebetrikdo. Per tą minutę, kuomet vyko intensyvus dialogas su pačia savimi, buvo sunku patikėti, kad čia tikrai aš. Įvyko kažkoks esminis lūžis. Tarsi linija tarp buvusios ir dabartinės manęs būtų buvusi galiausiai nubrėžta…

Niekada nepropagavau populiariosios psichologijos knygų, bet viena tiesa daugelyje jų visgi yra: baimės įveikiamos tik tada, kai su jomis susiduriama akis į akį. Kito kelio nėra. Ir net jei nepakliūčiau į tą savo išsvajotą šalį ir netekčiau 400 dolerių, visgi… visgi galvočiau, kad nebūčiau galėjusi jų išleisti prasmingiau.

Visiems ko nors bijantiems ar bijosiantiems: linkiu, kad gyvenimas sukurtų jums kuo daugiau situacijų, kuriose susidūrimas su tomis baimėmis būtų neišvengiamas. (Išimtis: jeigu bijote vorų, tikrai nelinkiu duše atrasti jų voratinklio…)

Rodyk draugams


Atviros savirefleksijos.

2013-08-25 | Be temos

Visai neseniai stotelėje mačiau moterį, seginčią raudonais veltinio auskarais, o skruostus pasiryškinusią dar raudonesniais skaistalais. Viršugalvyje - rudi į „arklio uodegą” surišti plaukai, atrodantys kažin kaip vaikiškai ir visai netinkantys trisdešimtmetei.

Atsimenu ją dar iš paauglystės, kuomet rytais laukdavau autobuso, turėdavusio nuvežti mane į mokyklą. Stotelėje ji stovėdavo arba viena, arba su mama, ir visada garsiai kalbėdavo, jog kažkur skubanti, o autobusas neatvykstąs. Motina ją ramindavo, sakydama: „Viskas bus gerai” (kiek visgi daug tuštumos tuose žodžiuose…), bet minėtoji moteris nesiliaudavo nervingai mindžikavusi stotelėje, savo tarpusavyje visiškai nederančia apranga ir keista veido išraiška pritraukdama vis daugiau praeivių žvilgsnių. Taip, ji buvo beprotė. Beprotė, kuri, veikiausiai net neturėdama kur eiti, nuolat  kažkur skubėdavo. Matyt, kažkas jos laukė paraleliniame - jos pačios - pasaulyje, kuris visiems, laukiantiems toje pačioje stotelėje, buvo toks svetimas, jog sukeldavo tik nuostabą, baimę arba pagarbų gailestį.

Nuo paskutinio karto, kai ją mačiau, buvo praėję jau kone septyneri metai. Ir štai mes vėl netikėtai susitikome. Bet juk ji manęs tikrai neprisiminė - net nepažiūrėjo į mano pusę, tik, kaip visuomet, gąsdinančiai tuščiu žvilgsniu žvelgė kažkur į tolį, lyg ketindama išmatuoti horizontą dangaus, gaubiančio visą tą tiek jai, tiek man iki skausmo pažįstamą gatvės peizažą. Visgi keisti tie „vienpusiai” susitikimai - tas kitas žmogus net nežino, kad jo laukei… Kad nesąmoningai visus tuos septynerius metus (deja, ne Tibete…) laukei to penkių minučių susitikimo stotelėje su Nepažvelgusiąja Į Tavo Pusę. Ir kad sutikai Ją vien tam, jog įvilktum į įvykių, fabulos ir refleksijų rūbą, veikiausiai kur kas beprotiškesnius už pačią beprotybę.

Norėčiau apsikeisti su ja vietomis. Išeiti apsirengusi šiltais rūbais vidurvasarį, bebaimiškai ryškiai išsidažyti skruostus, akis, avėti suplyšusiais batais, negailestingai pati išsikarpyti plaukus, kad viena jų pusė būtų daug ilgesnė už kitą, norėčiau ant kiekvieno piršto susimauti po du žiedus ir raudonai užlakuoti purvinas panages. O tada išeiti iš namų, atsisėsti stotelėje ant saulės įkaitinto medinio suolo, žiūrėti kažkur į tolį, vedina beprotuškosios metafizikos, ir turėti alibi. Bent vieną vienintelį kartą gyvenime turėti tikrą, nenuginčijamą alibi - beprotystę. Juk tuomet visai nerūpėtų, kad gatvėje į mane spokso praeiviai, kad kai kurie žmonės šalia jaučiasi nejaukiai, galbūt net persėda atokiau…. Neliktų jokių vaidmenų, jokių socialinių kaukių, jokių su Šiuo Pasauliu susijusių rūpesčių. Gyventi paralelinėje realybėje, atsikračius šios žemės jungo, turėtų būti kur kas  lengviau. Nepamenu, koks autorius yra pasakęs, kad bepročiai - tai pačios tyriausios sielos žmonės, nesuteršti šios realybės, „neapdoroti” sociumo. Tikrai taip - man bežiūrint į tą moterį, atrodė, jog vienintelė jos Realybė - tai, ką ji įžvelgė tame dangaus horizonte.

Tiek vaikystėje girdėdavau, tiek ir dabar dar tebegirdžiu raginimus būti stipriai. Tokie žodžiai vaikui sakomi buvo ne be priežasties, tačiau tos priežasties tikrai nesirengiu atskleisti. Taigi, norėčiau, kad bent vieną vienintelę dieną gyvenime man nereikėtų būti stipriai, nereikėtų bijoti silpnybės ir įvairiausiais būdais gintis nuo vidinių demonų. Viena diena Beprotybės… Juk laisvas, visiškai egzistencialiai laisvas yra tik beprotis - jo negąsdina savęs paties ir savo silpnybių suvokimas. Jis yra Čia ir Dabar, o kartu - niekam ir niekieno. Toks žmogus egzistuoja sau, ne tik pats atmesdamas šį pasaulį, tačiau ir paties pasaulio atmetamas. Nustumiamas į užribį. Į paraštę. Ten, kur saugu, ten, kur kiekvienas iš mūsų bijome atsidurti, tarsi tai būtų raupsuotojų kolonija Spinalongos saloje Graikijoje (rekomenduoju perskaityti Viktorijos Hislop romaną „Sala”), jau pati savo egzistavimu sukelianti visuomenės panieką, atstūmimą, dažnu atvejų - netgi neapykantą. Taigi, mes bijome paraščių, nes jos tuščios. Bijome… galbūt bijome nebežinoti, kad kas nors kur nors mūsų laukia. Septynias minutes ar septynerius metus.

Ką tik pabaigiau skaityti Jurgos Ivanauskaitės knygą, pavadinimu „Švelnūs tardymai”. Tai - dvidešimt du interviu su įvairiausiais žinomais žmonėmis: nuo aktoriaus ar dainininko - iki kunigo. Skaičiau ir galvojau, kad visgi taip gali tik Ivanauskaitė: surasti tą kelią į žmogaus esmę, išgauti iš jo tai, kas slepiasi po visomis socialinėmis ar netgi individualistinėmis kaukėmis, nelyginant tame žmoguje atvertų duris į trumpą beprotybės blyksnį, į tąją parašrę, į kurią kartais kiekvienas iš mūsų nuklystame…

Visada žavėjausi talentingų žmonių sugebėjimu būti, gyventi, bendrauti kitaip, tarsi visas jų gyvenimas būtų kūryba, tarsi kiekviename sutiktame žmoguje jie sugebėtų pamatyti naują būsimos knygos veikėją, o pačioje papraščiausioje Vilniaus senamiesčio sienoje - duris į slaptingąją Šambalos (aliuzija į J. Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti”) karalystę. Kai žiūrėdama filmą „Šokis dykumoje” išgirdau apie jos studentiškų laikų filosofavimus smilkalais dvelkiančiame kambaryje, apie kitą - paralelinį - gyvenimą, viduje lyg ir sukirbėjo pavydas. Pamenu, tuo metu laikinai gyvenau pas tetą sename vieno kambario bute, kurio balkone gėlių buvo tiek, jog per visą dieną beveik neišvysdavai saulės šviesos, todėl tik skaičiau ir miegojau, o vos prabudusi, dar lyg ir nepasitraukus sapnui, bandydavau įsivaizduoti save toje bohemiškoje aplinkoje tarp tų žmonių, tų knygų ir kvapų… Deja, pramerkus akis manr nelyginant taifūnas įsiurbdavo realybė, ir tada labiau už viską norėjau nieko nebesuprasti, nežinoti, nebejausti, nebebūti… Išprotėti tam, kad galėčiau susikurti pasaulį, kurį mažiau skaudėtų, pasaulį, kuriam mažiau skaudėčiau aš.

Kartais atrodo, jog dar ir dabar tebegyvenu apimta tos pačios (ne)egzistavimo būsenos, lyg visi mano pasaulio griuvėsiai skendėrų nepermatomame rūke, o aš tik stovėčiau ir lyg nevykėlė kokios nors nenusisekusios istorijos protagonistė žvelgčiau į juos. Be jokių smilkalų ir Anapusinių Realybių. Juk net bendraudama su žmonėmis moku būti tik kažkur šalimais - taip, lyg juos stebėčiau ir girdėčiau, tačiau nesugebėčiau įsijausti, nemokėčiau būti šioje Reakybėje.

Galbūt mums reikalingos siekiamybės - žmonės, į kuriuos panašūs niekada nebūsime, kurių gyvenimo niekuomet negyvensime. Tik taip galime suprasti ir prrimti savo pačių ribas, kuriomis kartais tampa vienas tamsus kambarys su kieta lova ir tuščia trisdešimties metų senumo sekcija. Reikia mokytis išgyventi Savąjq Realybę. Kartais - nepabijoti būti stipriems. Ir net jei žinai, kad niekas, nič niekas tavęs nelaukia, vis tiek žvelgti į dangaus horizontą.

Nes juk šiandien segi raudonus auskarus.

Rodyk draugams


Vienat(v)inė Murakami dykuma

2013-08-20 | Be temos

Vakar buvau bibliotekoje. Tai - vienas iš tų nedaugelio kartų, kai nežinojau nei konkretaus knygos pavadinimo, nei autoriaus. Tiesa, jau antrus metus iš eilės žadu pradėti skaityti Hesės „Stiklo karoliukų žaidimą”, bet vakar, vos pagalvojus apie tokią sudėtingą įsigilinimo reikalaujančią knygą, įvyko natūrali atmetimo reakcija. Nežinau, gal aš ir banali, bet tam tikrais gyvenimo laikotarpiais tiesiog negaliu skaityti knygų, sujaukiančių visas mintis, o kartais ir iš esmės reikalaujančių požiūrio į pasaulį pakeitimo. Pasiryžimas skaityti tokią literatūrą man panašus į piligriminę kelionę - jei turi tvirtą vidinį įsitikinimą, kad bet kokiu atveju privalėsi pabaigti tai, kas pradėta, nesukliudys nei skausmas, nei nuovargis. Kitu atveju tokia kelionė netektų prasmės, o dar ir jaustumeisi pats prieš save pralaimėjęs kažin kokią itin svarbią vidinę kovą. Taip ir su knygomis. Kai skaičiau Nyčės „Zaratustrą”, geras kelias savaites praleidau kone visiškoje vienumoje, savo kambaryje. Skaičiau lovoje, atsirėmusi į sieną. Lėtai. Nes tada man buvo penkiolika, todėl kai kurių dalykų tiesiog negalėjau suvokti. Galbūt ir dabar dar negalėčiau. Kartais man atrodo, kad, jeigu gebėtume suprasti per daug, mūsų gyvenimus užvaldytų nepakeliamas baimės jausmas. Todėl mūsų pačių ribotumas - tam tikra apsauga. Nuo pasaulio. Nuo savęs.

Nusprendžiau, kad reikiama knyga pati mane susiras. Todėl tik visiškai be tikslo sukinėjausi tarp lentynų, skaitydama daugelio nežinomų autorių pavardes. O tada prisiminiau. Murakami. Kažkada, itin nelengvu gyvenimo periodu, berods, po abitūros egzaminų, jo „Kafka pakrantėje” sugebėjo nukelti mane į kitą erdvę. Galbūt - kitą pasaulį: gražesnį, šviesesnį, netgi magišką. Tai buvo pirmoji mano skaityta knyga, kurioje tam tikri fantastikos elementai derėjo su realiu pasakojimu, jį netgi papildydami. Simboliška, tačiau tą knygą vertė buvusi (ne pernelyg…) mėgstama viena mano dėstytoja. Bet juk tada, prieš trejus metus, negalėjau to žinoti. O išvertė, mano supratimu, gerai. Kartais pagalvoju, kad iš tavęs nemėgstančio žmogaus išgirsti “šiaip jau tu man nepatinki, bet rašai gerai” yra pats didžiausias įvertinimas. Juk tam, kad tavęs nemėgstantis žmogus pripažintų tavo gabumus, turi rašyti iš  tikrųjų gerai…

Ir štai dabar vėl jį atsiminiau. Todėl, netgi šiek tiek pradėdama tikėti ženklais, pasiėmiau dvi, šio autoriaus „mastais” matuojant, itin plonas jo knygas - „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės” ir „Mylimoji Sputnik“. Pirmąją „prarijau” per vieną vakarą ir pusę nakties - galbūt dėl to mintys šokinėja nuo vienos prie kitos, o pusiau primerktos akys (simboliška) ima panėšėti į du siaurus japoniškus akių plyšius. Buvo verta. Nors, tiesą sakant, kartais juk nebeturi teisės rinktis: knyga įtraukia tiek, jog nuo kojūgalyje stovinčios senutėlės naktinės spintelės sugebi nuspirti puodelį su kavos tirščiais, tačiau negali eiti jų pavalyti tuojau pat, nes reikia perskaityti dar vieną puslapį. Kai kurios knygos būna valdingos. Ir vagilės. Nakties ir miego vagilės. Paradoksalu, bet lauki, kol jos dar kartą sugrįš ir tave apvogs.

„Bet galiausiai visi miršta. Mirę sudžiūsta. Kai viena karta išmiršta, ją pakeičia kita karta. Tokie yra dėsniai. Visi visaip gyvena. Visaip miršta. Bet tai nėra svarbu. Paskui lieka tik dykuma. Iš tikrųjų gyvena tik dykuma.” (Murakami, H. „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”).

Bandžiau surasti paties Murakami interviu. Tepavyko aptikti tik apie pusantros minutės įrašą, kur jis įvardija, kad viskas, ką turėjo paauglystėje, buvo tik katė, knygos ir muzika. Įvairiausia muzika. Nuo džiazo iki populiariosios (kažkada autorius turėjo netgi džiazo klubą, tačiau jį  pardavė supratęs, kad nori tapti rašytoju). Paklaustas, kodėl nesirodo viešumoje, Murakami atsakė: „Mano asmenybė susideda iš daugelio dalykų, daugelio patirčių. Iš jų gimsta tai, ką ir apie ką rašau. Leiskite man tai pasilikti sau. Noriu šį tą pasilikti sau.” Išgirdus šiuos žodžius (tikriau sakant, perskaičius, nes duoti interviu autorius sutiko tik su sąlyga, kad į klausimus atsakinės raštu, o atsakymus skaitys aktorius, ne jis pats), supratau, kad dar yra autorių, kurie nesiekia sudominti savo išoriniu įvaizdžiu - tam visiškai pakanka darbų. Darbų, kuriuose tikros jo gyvenimo patirtys persipina su jam vienam suvokiamu fantazijų pasauliu…

Autorius nebijo gvildentii neturėjimo, bėgimo nuo savęs ir vienatvės temų, jo knygose tampančių kertiniais veikėjų egzistencijos akmenimis. Mes esame tokie, kokie esame. Žinoma, galime naudotis įvairiomis socialinėmis kaukėmis, tačiau mūsų vidinės esmės, mūsų dvasinės būsenos tai nepakeis. Niekur nepabėgsime - kur beitume, visur sutiksime… patys save.

Galbūt tikrasis gyvenimas iš tikrųjų yra dykuma. Vieta, kurioje nuolat gimstama ir mirštama. Vieta, kur netgi nėra oazių. Vieta, kurioje tave amžinai persekios tavo paties šešėlis.

Rodyk draugams


P.S. Apie (debesyse skendinčią) kasdienybę.

2013-08-17 | Be temos

Aš jau seniai turėjau pradėti mokytis italų. Turėjau, bet nepradėjau. Nes tingiu, nes nėra laiko, nes… nes laiko yra per daug. Nes šią vasarą gėdingai nieko neveikiu. Beveik visiškai nieko. Tik keliuosi, skaitau ir…. vėl einu miegot. Na, bent jau kažkas panašaus į tai. Su retomis išimtimis, be kurių juk nebūna taisyklių.
O gal man tiesiog patinka žurnale aptikti straipsnį. Apie Italiją. Ir suprasti, kad aš vis dar nemoku net taisyklingai miestų pavadinimų perskaityti. Mintyse jau įsivaizduoju, kaip iš manęs juoktųsi koks nors italas, išgirdęs visas mano laužomo liežuvio pastangas. Suryju informaciją apie Romą, tinkamą tik turistui, o vietiniams turbūt juokingą. Šiek tiek nebeskaniai saldžią. Bet… koks skirtumas. Negi neturiu teisės bent vieną kartą pasijusti tiesiog naiviu, galbūt kiek banaloku žmogumi, lengvai pasineriančiu į turistinių katalogų siūlomas keliones?..
Nors… laiminga veikiausiai niekada nebūsiu. Na, bent jau laiminga pagal tradicinį laimės apibrėžimą: veiklus žmogus su gyvenimo strategija, siekiais ir neįmanomomis svajonėmis, kurios kažin kaip stebuklingai virsta realybe. Ne. Nemoku planuoti, nemoku laikytis dienotvarkės ir užsibrėžti ilgalaikių gyvenimo tikslų, kurių siekti nepamirščiau praėjus vos trims dienoms… Didžiąją laiko dalį apskritai būnu neveikli: išslenku tik pasidaryti kavos, staigiais judesiais maišydama puodelyje tirpstantį cukrų ir dalų jos išlaistydama ant stalo, o tada nuslenku iki lovos ir vėl panyru į knygas. Dažnai visą dieną prabūnu nė nesišukavusi. Gal todėl, kad kažkada teko pažinti merginą, kuri nesišukuodavo niekada – tiesiog laukdavo, kol plaukai tapdavo vienu dideliu „koltūnu“, o tada… tada juos tiesiog nusikirpdavo. Pati. Nors mums bendrauti teko nedaug, tačiau ji man visada atrodė esanti tokia laisva siela. Laisva laisva. Štai prieš kokias tris savaites, ją prisiminusi, nusprendžiau, kad ir aš galiu nesišukuoti. O kam? Mes su veidrodžiu pasižiūrim vienas į kitą, pasišaipom, aš ant jo palieku kokius tris pirštų antspaudus, ir taip mūsų bendravimas baigiasi. Be jokių nuoskaudų ir intrigų.
Kartais pagalvoju, kad mano gyvenimas pasikeistų, jei staiga imčiau ir išsiplaučiau grindis. Rimtai. Gyvenu čia viena, po kambarius su batais nevaikštau, tad ir to plovimo ne kažin kiek tereikia… Bet jei jau ryžčiausi – viskas, sakyčiau, gyvenimas keičiasi. Va taip paima ir pasikeičia: kaip tose knygose apie laimingus žmones, vieną naktį staiga prabundančius ir suprantančius, kad metas iš pamatų keisti savo gyvenimą. Keisčiau ir aš – betono, tinko maišą nusipirkčiau, gal kas ir pavyktų… Bet, va, nėra tų pamatų. „Caminando entre nubes voy“,- dainuoja viena mano mėgstama argentiniečių grupė. (Pažodžiui – „vaikštau tarp debesų“). Tai ir plūduriuoju aš sau tose padangėse… Jei bent jau kokius nors pamatus turėčiau, viskas būtų paprasčiau – įsimūryčiau sau iki kelių, nutaisiusi kokią nors „leninišką“ veido išraišką, ir nė krust iš teisingo, stabilaus ir tikslingo gyvenimo. O dabar tai jau taip neišeis, nes, iš dangaus nukritusi (tiesiogine to žodžio prasme), kai jau tėkščiausi į tą savo betoną, tai tik taip, jog lavono įspaudą palikčiau…
Taip, ši (besibaigianti) vasara leidžia man būti netvarkingai, nesusišukavusiai, nestabiliai ir be pamato. Visada labiau mėgau dangų. Net jei jis pavojingesnis. Net jei kartais jo intrigas taip sunku ištverti. Net jei… basos pėdos tipena švininiais debesimis.

Rodyk draugams


… būti (ne) savo kelyje

2013-08-13 | Be temos


Šiandien žiūrėjau filmą pavadinimu „Dot the i“. Pagrindinė aktorė (bent jau filme…) buvo ispanų kilmės: pasakiško grožio, aistringa ir, kaip priklauso, puikiai šokanti garsųjį flamenco. Žodžiu, tikras puikios išvaizdos, išskirtinio talento ir neturto derinys, spinduliuojantis charizma. Ir kur jau tokios „aukso grynuolės“ nepamils vietinis menininkas – gražuolis, gyvenantis pernelyg jau bohemiškai prišnerkštame bute ir gurkšnojantis vyną iš arbatos puodelių. Nepaisant visų tikrai itin netikėtų ir įdomių siužeto vingių, istorija galiausiai baigiasi… (kaip?) laimingai. O ko dar buvo galima tikėtis…

Kartais imi, žmogus, ir supranti, kiek daug gyvenime yra dalykų, kurių negali, na… tikrai NEGALI pakeisti. Jau nekalbu apie atlėpusias ausis, kreivą nosį ar dantis, kurie tikrai stebuklingai neišsitiesins, jei prie to neprikiš rankų plastikos chirurgai, odontologai ir visą procesą apverkianti ištuštėjusi tavo piniginė. Ne. Omenyje turiu būdo savybes. Ne tas, kurias išsiugdyti kviečia įvairios dvasiniam tobulėjimui skirtos knygos, o tokias… tokias kaip, sakykime, charizma. Man atrodo, kad žmogus ją arba turi, arba ne. Sutikite: prie kai kurių žmonių nuolat norisi būti, su jais bendrauti nepavargstama. Atrodo, šie lyg ir nepasako nieko itin „protingo“, tačiau kažin kas prie to asmens visgi traukia (šiuo atveju kalbu ne apie trauką priešingai lyčiai, nes tai, mano supratimu, kiek kitoks procesas, turintis, sakykime, kitokį pagrindą). Na, o štai kiti… su jais, jei bendraujama, tai tik „iš reikalo“, „dėl vaizdo“ ar dėl to, kad nėra kitos išeities (jei jau bendrakursė gyvena tame pačiame bendrabutyje, juk kasdien ilgiau troleibuso nelauksi vien tam, kad netektų su ja susitikti…).

Žinote, kas keisčiausia? Suvokti, kad dažniausiai visgi priklausai (ar bent jau pats save priskiri…) tai antrajai grupei. Anei išvaizdos, anei charizmos, anei noro skaityti visas „self-help“ knygas, kad bent savaitei pakeltų ūpą. Gali susidaryti kad ir šimto klausimų sau sąrašą: kodėl aš toks,-(ia), kodėl taip nutiko man, kodėl gimiau tokioje šeimoje, kodėl mane supa ne tie žmonės, kuriuos iš tiesų norėčiau pritrauki į savo gyvenimą… kodėl, kodėl, kodėl. Deja, joks pranašiškas balsas, sklindantis iš štai to debesies tiesiai virš tavo balkono, į tai neatsakys. Yra klausimų, į kuriuos nėra atsakymų.

Todėl belieka išmokti gyventi… su savimi. Galbūt kartais „neknisti taip giliai“ ir atrodyti paviršutiniškai, kartais, užmačius kokį nors graudų video, pagalvoti, kad būna ir blogiau, o kartais… kartais viso labo tūkstantį kartų sau pakartoti, kad kitaip nebus. Juk ne visi gyvenime turi kalnus nuversti – kai kuriems galbūt užtenka mažo dulkėto tako, kuriuo dažnai taip sunku eiti vien todėl, kad jis… per paprastas. Kai žmogus stengiasi „keisti pasaulį“, jis sulaukia kitų reakcijos: kaip tai nuostabu/keista/pavojinga ir t.t. Būtent dėmesys, o ne pats tikslas, kartais skatina judėti pirmyn. (viena dėstytoja, ėjusi šventojo Jokūbo keliu (El Camino de Santiago, nusidriekęs Ispanijos teritorijoje, apie 800km ilgio), kasdien keldavo nuotraukas į „Facebook‘ą“. Tuomet labai natūraliai kyla klausimas – ar žmogus iš tikrųjų siekia dvasinio tobulėjimo, ar tik nori pasirodyti prieš kitus?.. Būtent tai turiu omenyje, kalbėdama apie tikslo ir kitų žmonių dėmesio sąsają). Tuo tarpu žingsniuojant taku, tavęs veikiausiai niekas nepagirs, apie tave neparašys, nepritrauksi tavimi besižavinčios minios… Kai kuriems iš mūsų gyvenime turbūt lemta ištverti būtent tą paprastumą – nuolankumą tokiam savo būviui, koks mums šiame gyvenime suteiktas.

Rodyk draugams