Viskas šiame gyvenime yra (…)

   … Kai keliamasi vėlai, kai ištisą dieną vaikštoma su chalatu ir rožinėmis šlepetėmis, kai išgeriami keturi kavos puodeliai per dieną, kai peržiūrimi du filmai, kai klausomasi tylos, nekeliant jai jokių reikalavimų, kai už lango girdi skalijantį šunį, amžinai pamirštą ir alkaną, kai imiesi skaityti knygos, kurią delsei atsiversti mėnesį, kai perverti visus senus laiškus, kadaise rašytus vaikiškai didelėmis raidėmis, kai akimirkai užsimerki, prisimindama vaikystės sniegą, kai tau paskambina kas nors iš praeito gyvenimo /etapo/ su visai nesuvaidintu ilgesiu balse, kai supranti, kad gyvenimas tau davė tiek, kiek įstengė, kai žinai, kad niekas nevyksta be priežasties (…) ,- tada atrodo, kad viskas, absoliučiai viskas šiame gyvenime yra teisinga. Teisinga ir dieviška. Nes kažkas ten, Anapus, virš mūsų, mumyse, labai toli ar visai šalia labai mumis rūpinasi. Kažkas nepalyginamai didesnis už mus pačius…

   Kai vieną dieną visai viena išlipsiu Delio oro uoste, žinosiu, kad mano gyvenime niekas negalėjo vykti kaip nors kitaip. Išgirdusi pažįstamą balsą trukčiojančiai sveikinantis, pasakysiu, jog tai yra tiesa. Mano, gyvenimo, šios valandos ir viso, kas egzistuoja, kelias. Amžinai laikinas kelias. Laikinai amžinas kelias, - nesvarbu. Nebijok nieko. Nebijau nieko.

Mano įspūdžiai, arba kodėl Ilgesys būna visai (ne)poetiškas.

   Šiandien buvau poetės, gavusios I. Simonaitytės vardo literatūrinę premiją, poezijos skaitymų ir diplomo įteikimo vakare. Pirmiausia, kas tokiam /tikėtina/ didžiam, garbingam ir visokiam kitokiam -ingam renginiui pakankamai neįprasta, išėjo aktoriai, skaitę autorės poeziją. Žinoma, labai rizikuoju šitaip sakydama, tačiau reta poezija man iš tikrųjų parinka, bet jei jau “užkabina”, tai iki širdies gelmių. Šitiems eilėraščiams gelmių pasiekti lemta nebuvo (matyt, prasti nardytojai…), tačiau bendrą įspūdį paliko visai neblogą. Į atmintį labai įstrigo kažkada “rašykuose” perskaitytas komentaras:”Kažkokio gėrio grūdo čia visgi esama.” Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie minėtąją poeziją - lyg ir prabylama, tačiau labai blankiai, tyliai ir kažin kaip kabarojantis tarp kasdienybės rakandų. Kitaip tariant, nesuprantu, kodėl premija skirta ne už visą avižą, o tik į žemę įbestą jos grūdą, tačiau, kita vertus, moksleiviams, besijaučiantiems didžiomis poetomis, būtų ko pasiklausyti. Ir gal net suprasti, kad šių mūza užstrigo kurioje nors giliavandenėje įduboje labai neramiame vandenyne…

   Nors paprastai man visuomet gražiau skamba vyriški balsai (kunigas, užtikrintu tonu laikantis mišias bažnyčioje, buvo vienas pirmųjų mano vaikiško susižavėjimo objektų būtent dėl sodraus, skambaus balso, prieš kurį net prasta Dievo namų akustika nublankdavo…). Tačiau šiai, kažin kokio liūdesio, savinaikos ir destrukcijos prisodrintai poezijai labiau tiko moters balsas, tarsi perteikiantis kiekvieną emocinį eilėraščio vingį. Užsimerkiau ir… ne, manęs neaplankė mūza (manosios galiojimo laikas veikiausiai baigėsi nė neprasidėjęs…). Labai banaliai, žmogiškai ir visai netinkamai didžiai knygų namų palėpės atmosferai visgi pajutau, jog šiąnakt miegojau tik keturias valandas. Stengiausi laikyti savo svyrančią galvą, idant ji nenusvirtų labai aktyviai mane kalbinusiai nepažįstamajai ant peties (o šiais laikais nežinosi, ką žmogus gali pagalvoti…). Taigi, girdėjau tik kažką apie žalią pavasario žolę ir dulkes, manęs nesužavėjusių galbūt kaip tik todėl, kad kur kas labiau mėgstu sniegą beigi švarius kambarius. Taip šventvagiškai prasnaudusi visą laiką, visgi sugebėjau (tiesa, skystai…) supliauškėti rankomis net tris kartus (čia už tas dulkes ir šepečius).

   Žinote, jei egzistuoja koks nors intelektualo stereoripas, tai aš šiandien jį mačiau: pusamžis vyrukas pilku kostiumu, žilais plaukais, pusiau praplikęs, kalbantis lėtai, užtikrintai, tačiau be emocijų, tarsi jam viskas šiame pasaulyje jau būtų aišku ir kiekvienas žodis, ištartas jo plonomis it siūlas lūpomis, būtų vertas jei ne deimantų, tai bent jau lombardinio aukso. Darsyk įsitikinau, jog pirmas įspūdis manęs paprastai neapgauna, mat, vos jam pravėrus burną, pasipylė kaltinimai, kokie mes esą bedvasiai, išstumiantys iš savo gyvenimo tikrąsias kultūros vertybes, šiuo atveju - I. Simonaitytę. Ir tai kažin kaip skaudžiai privertė grįžti į mokyklos laikus, padėjusius man suprasti, kad jei žodį “vertybė” rašinyje panaudosi bent 10 - 15 kartų, bent jau 9 - garantuotas. Taip, taip, taip, esame degradavusi visuomenė, neturinti jokių, visai jokių, absoliučiai jokių ir jokių jokiausių dvasinių autoritetų. Kam rūpi, kad prieš 115 metų gimusi autorė dabartinės literatūros kontekste yra tas devntas vanduo nuo kisieliaus. Gal ji ir turėjo kažin kokios įtakos literatūros formavimuisi, tačiau šitai pakakamai sunku “permatyti”, įvertinti ir suprasti žmonėms, gyvenantiems kitame amžiuje, kai, juolab, ir žmonių sprendžiamos problemos esti visai iš kitos operos. Tenka pripažinti: nėra efektyvesnės gynybos už puolimą. Juk kažkaip lietuviškai nepatogu galvoti, kad nesi tas bedvasis, jei jau taip šviesūs protai sako…

   Sąvoka literatūros kritikas man visuomet sukeldavo kažin kokią atmetimo reakciją. Galbūt dėl to, jog manau, kad literatūra gali būti kritikuotika pernelyg individualiu požiūriu tam, kad tai būtų pripažinta visuotinai. Taigi, šiandien pirmą kartą savo menkam gyvenime pamačiau gyvą, tikrą ir (!) kalbantį kritiką. Tiesa, pirmieji žodžiai buvo nedaug žadantys:”Skaitysiu tai, ką pasirašiau.” Man atrodo, kiekvienam apie viešąjį kalbėjimą bent ką nors girdėjusiam žmogui turi būti aišku, kad taip sakyti yra neetiška auditorijos atžvilgiu - net jei nemoki teksto, būtina sugebėti jį bent perskaityti taip, kad paskutinėje eilėje (lucky me…) sėdintys žmonės to nesuprastų. Tačiau jis juk kritikas, ir net jeigu jam leistina ne viskas, tai beveik viskas. Taigi, dešimt minučių klausėmės pasakos apie meninę raišką, besiklojančią ant pompastikos rifų, kažin kokius vandens briedžius, prasilenkiančius su visų (ne)kritikų suvokimu ir nerealiai ypatingą moterišką tokį super poetišką o tu dievulėliau mano šventas eik tu… (sau) postringavimą apie tai, kaip moteriai sunku prasimušti poezijos vandenyse. Čia gal toks literatūrinis komplimentas - vyrukas, matyt, būtų mielai ištiesęs savo pagalbos ranką tą sunkia akimirką, bet… gilintis, matyt, nebebuvo reikalo, nes, praėjus pusei kalbos ir žiovaujant pusei audotorijos, ėmė atrodyti, jog visi naktimis miega ne daugiau už mane…

   Galiausiai pasirodė pati poeta. Įkaukšėjo salėn juodais lakierkomis aukštakulniais ir labai jau nuoširdžiai laku supurkštais plaukais. Pranešė taip pat skaitysiati iš lapo (matyt, tokia nauoji viešojo kalbėjimo tendencija…). Keletas bendrų, iki skausmo nuvalkiotų frazių, skaudžiai mokykliniai postringavimai apie rašytojo plunksną, didelę garbę, daug veido raumenis mankštinančių šypsenų. Arba aš nieko nesuprantu, arba ten nebuvo beveik nė vieno nuoširdaus žodžio. Viskas parašyta, kaip turi būti. Apsirengta, kaip priklauso. Kalbėta taip, kaip buvo tikėtasi. Sėdėdama ten šiek tiek apuokiška veido išraiška, susimąsčiau, kodėl žmonės bijo būti savimi - juk akivaizdu, kad tuos eilėraščius parašė tikrai ne ta tvarkingu kostiumėliu vilkinčią biuro darbuotoją primenanti moteris… Tas pompastiškas tekstas, atskiestas nenatūralumu ir kažin kokia tuštybe, buvo netikras. Plastmasinis. Stiklinis. Dūžtantis. Nuo šiol noriu pažinti kūrinį, o ne autorių. Ir labai illgiuosi tikrų, laisvų ir nuoširdžių žmonių.

Tik kartą gyvenime - - -

    Mano pusseserei 15-a ir ją kankina egzistencialistinės nuotaikos. Pragertos dienos, namiegotos naktys, cigaretės - viena po kitos, kartūs jų dūmai, pirmi nuoširdūs suaugėliškii pašnekesiai ir n meilės objektų. Dar, žinoma, pranešimai, kad gyvenimas yra šūdas ir man viskas px. Gerai, galvoju, kai dabar gali pasiguosti facebook’ui ir sulaukti visos tau pritariančios palaikymo komandos. Juk svarbiausia - būti pripažintam. Įvertintam. Ir bent truputį, bent akimirką mylimam, nors ir rėki, kaip tau į viską nusispjaut. Gyvenimas paradoksus juk mėgsta. Ypač, kai tau penkiolika ir visas pasaulis sucks.

   Atsimenu ir save tokią. Maištautoją. Juodai dažytomis akimis ir ilgais, žemę siekiančiai sijonais. Tarsi būčiau kur save pametusi… Daug vyno, cigarečių ir ta simbolinė paaugliška bohema. Smilkalai, filosofija, gyvenimo prasmė ir su ja vis girtėjantys žvilgsniai, jau bepasiliekantys kažkur anapus, taurėms vis trinksint ir trinksint, o kaljano kolbai - sudūžtant. Niekada ten nebegrįšiu, niekada taip nebebus. Tik tuo metu atrastą poeziją kartais paskaitinėju… Maištininkė. Prieš save. Ir vis dėlto… 15-a būna tik kartą gyvenime.

   Galbūt viskas baigiasi tada, kai nebereikia prašyti, kad dėdės ir tetos tau nupirktų vyno. Nebereikia atrodyti kaip suaugusiai. Reikia būti, o būti… nesinori.

   Gerk iki netyčinių “angelo” įspaudų sniege, rūkyk kaip elegantiška biuro moterėlė, maištauk kaip išprotėjusi ir sielą už idėjas pardavusi anarchistė… Tai yra tikrasis gyvenimas. Svaigulys. Krytis. Pakilimas. —

   — o kai jau tau pačiai parduos vyną, susitiksime traukinių stotyje, atsistosime ties didžiuoju laikrodžiu ir viena kitai šnibždėsime anarchistinius šūkius, besijuokdamos suaugusiųjų /biurų/ juoku.

Kada nors dar grįšime.

Beveik laimingi šiek tiek bepročiai

Lijo. Lašai veidu, veidu, veidu… Daraisi sentimentali. Vaikiškai. Šypsausi. Pakvaišusiems juk šitaip lengva gyventi…

Šitie namai spindintys ir bedvasiai. Be gyvybės, be sielos. Tokie, kuriuose nei liūdima, nei džiaugiamasi. Išleiskite. Aš ne čia.

Arbata, kvepianti kava. Raudona servetėlė ir neveikiantis televizorius. Jokio daiktiškumo. Ilgėsiuosi.

Kartais vaikštoma gatvėmis, kuriose nėra nė gyvos dvasios. Kartais tarp nelygių šaligatvio plytelių telkšo balos. Kartais kvepia ankstyvu pavasariu. Ir kartais tu būni visai ne tu. Nešiesi gėles, kurių niekada nemėgai. Atiduodi jas pirmam pasitaikiusiajam gatvėje. Galbūt jis, slėpdamas burną po žieminiu šaliku, dabar tau šypsosi. Bent jau tikiesi. Gal atiduos tas gėles žmonai. Dukrai. Pasiliks sau. Kiek daug bažnyčių, o kokia vienatvė.

Niekada neklausk, kam skambina varpai. Neklausiu. Tik einu akmenimis grįsta senamiesčio gatvele, tai palikdama kažkur ten. Ir matau balandžius, lesančius nuo grindinio trupinius, tik jiems tepažįstamus.

Jiems, pakvaišėliams, gyventi lengva.

Niekada neuosčiau, kaip žiemą kvepia rožės.

nostalgijos žingsniai

   Šiandien viskas yra tiesiog taip. Atšalusi arbata, palikusi pėdsakus ant dangaus melsvumo staliesės, esti abejingai sustingusi baltame porcelianiniame puodelyje. Telefonas tyli. Kartais reikia tokių dienų, kuomet būna tylu taip, kaip būna tylu tik tada, kada sninga. (D. J.). Ne ryšio zonoje. Ne čia. Ne šiame pasaulyje.

    Vakar visą vakarą klausiausi aktorių skaitomų eilėraščių. Kai kurie žmonės turi iš tikrųjų angeliškus balsus - baltus, tyrus ir purius kaip sniegas. Ramybė, apie kurią svajota jau kelis mėnesius. Smilkalas ir puodelis latte. “Žinau, kad daug kas pasikeitė”,- šnabždu briedžiui, kabančiam ant sienos auksiniuose rėmuose, ir rėkiančiam kalnams apie savo skausmą. Skausmas ateina su vilkdalgių puokšte/Kodėl - vilkdalgių?/ taip ir skauda (J.I.) 

   Pati baisiausia mirtis yra mirtis ligoninėje. Baltos sienos, lašalinės, skausmas ir buki žvilgsniai, laukiantys prie paskutiniosios vartų. Sunki liga prilygsta vienuolyno celei - vienatvė ir tyla. (J.I.). Daiktai netenka pavidalų, akys - gyvybės. Tavo siela tokia švari, kad persišviečia net sutemus (J.K.).

   Šiandien - apie švarias sielas, šlapius plaukus ir filmų scenarijus. Juk visada taip būna. Arba dažniausiai.

—- o pažadėtam kvartale baltom lelijom tarp krūtų, visa lyg augalas žalia, nuoga ant lango sėdi tu.

nekalbėk apie TUOS kambarius

Anapus širmos - begalinis laukimas

bukas spoksojimas į pajuodusį monitorių

čia tik voratinkliai voratinkliai voratinkliai - - -

šalimais - galybė mygtukų

EXIT EXIT EXIT

iš nevilčių ištrauktos šaknys ir pridėtos

prie tavęs manęs jų mūsų - — - -

—- kada visa tai baigsis?

Pro ašarų sirupą nieko neberegiu

Dievai nsigręžia atsainiai palytėję

baltą numirėlišką ranką

spoksodama į akis

baltachalačiui rimtu veidu

niekaip nesuprantu

kaip jis pakelia

šitiek skausmo

(- - - kuriuo net su dievais

nesidalinu

/galiausiai

— nusigręžiu/

Babble babble bitch bitch…

    Kaip ir dauguma tūlų studentijos narių, gyvenu studentų bendrabutyje arba, kitaip tariant, barake. Tiesa, iki šiol žodis “barakas” man asociavosi su kadaise į Sibirą ištremtų žmonių būstais be langų, be durų ir su skyle grindyse vietoje klozeto. Ir, sakyčiau, studentija buvo gan išmintinga, taip pavadindama vietą, kurioje gyvenama po tris viename kambaryje, puikiai sumažinant savo poreikius iki tokio minimalistinio minimumo, kad lova tampa vieta ne tik miegoti, bet ir valgyti, mokytis bei lakuotis nagus - lovos panaudojimo būdų skaičius šiuo atveju veikiausiai pranoksta pačios išradingiausios porelės pačią lakiausią fantaziją. Taip, pasakymas, kad studentų bendrabutyje gali pamatyti, ko nematęs, visai nėra hiperbolizuotas. Saulėtekis… gal todėl, kad “saulė” čia iš tikrųjų kone niekada nenusileidžia - per sesiją penktą valandą ryto ryškiai it kelrodės žvaigždės spindi daugiau nei pusė barakų šviesų…

   Nuo sienų trupantis tinkas ir palubėj kabanti netoli nuo žibalinių lempų kartos pažengusi spingsulė visgi nėra daugiausiai dėmesio vertas reiškinys. Įdomiausia viso ko dalis, gyvenant bendrabutyje - kambariokai. Kai lovas skiria keliasdešimt centimetrų, kai daliniesi vienu spintelės dydžio ir nežinia kokio amžiaus jau sulaukusiu šaldytuvu, kai, užsiviręs vandenį, supranti, kad kažkas buvo už tave greitesnis ir jau susipylė jį į savo puodelį, supranti, kad tolerancijos turi daugiau, nei kada nors galėjai susapnuoti. Tiesa, man pasisekė. Labai. Tam tikra prasme. Ir nelabai. Šiek tiek kitokia prasme. Gyvenu su savo buvusia bendraklase, esama bendražyge ir šiaip žmogumi, kuris manęs nenervina, net matomas kone 24 valandas per parą. Čia buvo teigiamoji pusė. Kita surūdijusios kapeikos mimika - trečioji kambariokė. Ir štai čia - tylos pauzė, nes smegenys dirba, stengdamos rasti epitetų, svyruojančių nuo “keistuolė” iki “idiotė”.

   Tiesą sakant, pirmąkart sutikau žmogų, kuriam žemaičio pasas turbūt būtų svarbesnis už asmens tapatybės kortelę. Jos intonacija, sakant, kad yra žemaitė, buvo tokia, lyg prasineštų mokanti hindi ir japonų kalbas, ir jau įpusėjusi išmokti mandainų kalbą. Tiesa, ji, kiek supratau, labai nustebo, kai susižavėjimas šiuo faktu mano veide atsispindėjo ne daugiau, nei jis atsispindėtų veide eilinio “varguolio”, kuriam pranešama, kad nuo šiandien atlyginimas už valandą padidinamas dešimčia centų. Toks buvo pirmasis mūsų nesusikalbėjimas (taip taip, kaip ten sako… “nesutapo interesai”)… Po jo sekė dar vienas nesusipratimas - man nesuprantamas požiūris į aukštąjį mokslą. Ji lyg ir didžiuodamasi pasakė, kad moka uiž mokslą (pamanykit, mat, mano tėvai gali sau leisti per metus pratuštinti piniginę kokiais 5 000lt - bravo) ir išrėžė kone oratorinių sugebėjimų reikalaujantį monologą, kad universitete “sėdinti” tik tam, jog gautų “popierių”. Taip ir besimokanti - penketui. O kam reikia įdėti bent kiek pastangų, jei vis tiek moki už mokslą?.. Po tokios žodžių tirados pati būčiau labai norėjusi pamatyti savo fizionomiją (deja, veidrodį ant spintos pasikabinau gerokai vėliau…). Atleiskite, bet kurių galų sėdėti aukštojo mokslo įstaigoje, patogiai įsitaisius tėvams ant pečių, jei neturi jokio intereso tapti geru specialistu?.. Toks požiūris labiau priminė trylikamečių maištą prieš mokymo sistemą, nei dvidešimties metų sulaukusio žmogaus, priklausančio akademinei bendruomenei, mąstymą. Tiesą sakant, nežinojau, ką jai ir atsakyti, todėl numykiau tik varganą:”Aaaa…”. Ir tai buvo antras akivaizdus mūsų nesusikalbėjimas. Po jo sekė nekalbėjimas. Antipatija iš jos pusės. Amžinasis “tylos karaliaus” žaidimas… Žinoma, atmosfera kambaryje buvo (ir tebėra…) nepavydėtina, tačiau, kira vertus, draugėmis mes tikrai niekuomet nebūtumėm tapusios, o vaidinti, kad jauti bent menkiausią prielankumą žmogui, kurio veertybės sunkiai telpa į mano suvokimo rėmus, galiausiai būtų atsibodę. Tad gal taip ir geriau: ji netrukdo gyventi mums, mes - jai. Kitaip sakant, kai nėra kitos išeities, prisitaikai. Pasakai sau:”Mano lova - mano tvirtovė” ir sustingsti ant žalio “liūtiško” degio beveik lotoso asanoj…

   Tačiau tuo viskas dar nesibaigė. Provincijos mergaitė, nešiojanti į kuodą susuktus plaukus, susižavėjo, matyt, tokiu pat provincijos berniuku. Ir susipažino jie labai romantiškai - troleibuse. Kaip, matyt, ir priklauso studentams… Ir, kas šiuo atveju visai logiška, “trūliko Jurgelis” (čia aš taip jį vadinu…) tapo nuolatiniu mūsų mažo ryškiai oranžinio kambario svečiu. Ech, kokiu ten svečiu,- tikru kvaterantu. Įsigudrino vaikinas likti čia miegoti. Atsikeli ryte, o tas sėdi pusnuogis, beje, visai nematydamas reikalo per visą mielą dieną apsirengti. Tikiuosi, davatkos mano blogo neskaito, tad jūs, jaunieji piliečiai, turbūt numanote, kas naktį dėdavosi lovoje, stovinčioje per kelis metrus nuo manosios… Lieku dėkinga kažkam ten, danguje, kad apdovanojo mane sugebėjimu užmigti labai greitai ir labai kietai, nes… nes. Beje, dar nevertėtų pamiršti ir priverstinio šlepsėjimo, čepsėjimo ir kitokių panašaus diapozono skleidžiamų garsų klausymosi nuo anstyvo ryto iki velaus vakaro…

   Nuskambės gal ir žiauriai, bet dar suprantu, kad tam Jurgeliui buvo visiškai tas pats, jei staiga atsirado naivi šiek tiek sociofobiška provincijos Marytė, kuri, taip sakant, yra dosni, dar ir priėmė vyruką apsigyventi savo (mūsų?!) kambaryje. Bet kaip mergina gali taip savęs negerbti?.. Žmogui, atrodo, visiškai nerūpi tai, kad šalia sėdi dar du asmenys, turintys ne tik ausis ir akis, bet ir mąstymą, kuris, rodosi, tokių dalykų jau nebeaprėpia… Gal čia koks noras fetišas, noras būti pastebėtiems?.. Arba naivi mergaitė, besišliejanti prie bet kurio pirmo pasitaikiusio… Visa ši situacija, jau nekalbant apie tai, kad sunaikino jau ne vieną ir ne dvi mano nervų ląsteles (kai gyveni tryse viename tikrai ne rūmų menės dydžio kambaryje, ketvirtasis įnamis yra tikrai nepageidaujamas…), atrodo dar ir labai apgailėtinai… Nes vaikinukui, taip besielgiančiam su panele, ji reikalinga turbūt tiek pat, kiek žiemą kojinės šuniui… Kaip sako žemaičiai:” Nei gėdos, nei sarmatos”… Ir kamgi dosniam žmogui reikalingos smegenys… (?)

kas iš manęs manimi

penkios ryto- -

nebegalėjimas yra juodas

ir tik suskaičiuoti

dūriai venose

(aliuzijos į

roman(t)iškas mirtis)

ar Tada irgi buvo Tokių (?)

——————————–

(Ne)įdomu, ką apie tai pasakytų Saussure

nes aš nemoku

prancūziškai

(kas iš tos meilės

Edith Piaf ir

Bodlerui)

——————————–

kas iš visko, kuo šiandien mintame,

kas iš sienų, kuriose netelpame

kas iš tylių ir sunkių

saldžiasapnių

angelų išskaičiuotų

kosminės sumaišties

sieloje

– nieko

—-

Lyja, Beviltėle

amžinas kalbėjimas ir lietūs

srūvantys veidu

į trečią šaligatvio plytelę

tyliai dunksintys

niekieno žingsniai

—————————-

Beviltėlė čia klaidžioja per amžius

pažįsta dangų ir debesis

labiau nei save

infantilus žvilgsnis kartais kliūva

už lietaus rankų

skaudžiai klupdamas

——————————-

Čia niekieno nebūta ir nelaukta

nemeluok

net nerėkta

visiems dievams

(kurie buvo tokie

banalūs—)

Tik tyliai sėdėta, lietui pliaupiant

panardinus rankas

į spindinčius vienatvės

plaukus.

Išskaičiavimas (,)

Musė, ropinėjanti rudeniu,
miegančiųjų ginklas, suplėšęs
nepaimainomą sapno geldelę,
visos infantilios giesmės
apie pasaulio pabaigą,
visi aklųjų regėjimai ir kurčiųjų
balsingos pranašystės,
likimas, palikęs tik rėžį
delno linijoje,
visų išliaupsintieji ir prakeiktieji,
nusipiešę efemeriškas Likimo kaukes,
čia pat maldaujantys ir niekinantys,
čia pat miegantys,
keliantys,
laukiantys,
—– kad būtų jie bent vėju dvelktelėję (,)
————–Gyvenime mano –