BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Atviros savirefleksijos.

2013-08-25 | Be temos

Visai neseniai stotelėje mačiau moterį, seginčią raudonais veltinio auskarais, o skruostus pasiryškinusią dar raudonesniais skaistalais. Viršugalvyje - rudi į „arklio uodegą” surišti plaukai, atrodantys kažin kaip vaikiškai ir visai netinkantys trisdešimtmetei.

Atsimenu ją dar iš paauglystės, kuomet rytais laukdavau autobuso, turėdavusio nuvežti mane į mokyklą. Stotelėje ji stovėdavo arba viena, arba su mama, ir visada garsiai kalbėdavo, jog kažkur skubanti, o autobusas neatvykstąs. Motina ją ramindavo, sakydama: „Viskas bus gerai” (kiek visgi daug tuštumos tuose žodžiuose…), bet minėtoji moteris nesiliaudavo nervingai mindžikavusi stotelėje, savo tarpusavyje visiškai nederančia apranga ir keista veido išraiška pritraukdama vis daugiau praeivių žvilgsnių. Taip, ji buvo beprotė. Beprotė, kuri, veikiausiai net neturėdama kur eiti, nuolat  kažkur skubėdavo. Matyt, kažkas jos laukė paraleliniame - jos pačios - pasaulyje, kuris visiems, laukiantiems toje pačioje stotelėje, buvo toks svetimas, jog sukeldavo tik nuostabą, baimę arba pagarbų gailestį.

Nuo paskutinio karto, kai ją mačiau, buvo praėję jau kone septyneri metai. Ir štai mes vėl netikėtai susitikome. Bet juk ji manęs tikrai neprisiminė - net nepažiūrėjo į mano pusę, tik, kaip visuomet, gąsdinančiai tuščiu žvilgsniu žvelgė kažkur į tolį, lyg ketindama išmatuoti horizontą dangaus, gaubiančio visą tą tiek jai, tiek man iki skausmo pažįstamą gatvės peizažą. Visgi keisti tie „vienpusiai” susitikimai - tas kitas žmogus net nežino, kad jo laukei… Kad nesąmoningai visus tuos septynerius metus (deja, ne Tibete…) laukei to penkių minučių susitikimo stotelėje su Nepažvelgusiąja Į Tavo Pusę. Ir kad sutikai Ją vien tam, jog įvilktum į įvykių, fabulos ir refleksijų rūbą, veikiausiai kur kas beprotiškesnius už pačią beprotybę.

Norėčiau apsikeisti su ja vietomis. Išeiti apsirengusi šiltais rūbais vidurvasarį, bebaimiškai ryškiai išsidažyti skruostus, akis, avėti suplyšusiais batais, negailestingai pati išsikarpyti plaukus, kad viena jų pusė būtų daug ilgesnė už kitą, norėčiau ant kiekvieno piršto susimauti po du žiedus ir raudonai užlakuoti purvinas panages. O tada išeiti iš namų, atsisėsti stotelėje ant saulės įkaitinto medinio suolo, žiūrėti kažkur į tolį, vedina beprotuškosios metafizikos, ir turėti alibi. Bent vieną vienintelį kartą gyvenime turėti tikrą, nenuginčijamą alibi - beprotystę. Juk tuomet visai nerūpėtų, kad gatvėje į mane spokso praeiviai, kad kai kurie žmonės šalia jaučiasi nejaukiai, galbūt net persėda atokiau…. Neliktų jokių vaidmenų, jokių socialinių kaukių, jokių su Šiuo Pasauliu susijusių rūpesčių. Gyventi paralelinėje realybėje, atsikračius šios žemės jungo, turėtų būti kur kas  lengviau. Nepamenu, koks autorius yra pasakęs, kad bepročiai - tai pačios tyriausios sielos žmonės, nesuteršti šios realybės, „neapdoroti” sociumo. Tikrai taip - man bežiūrint į tą moterį, atrodė, jog vienintelė jos Realybė - tai, ką ji įžvelgė tame dangaus horizonte.

Tiek vaikystėje girdėdavau, tiek ir dabar dar tebegirdžiu raginimus būti stipriai. Tokie žodžiai vaikui sakomi buvo ne be priežasties, tačiau tos priežasties tikrai nesirengiu atskleisti. Taigi, norėčiau, kad bent vieną vienintelę dieną gyvenime man nereikėtų būti stipriai, nereikėtų bijoti silpnybės ir įvairiausiais būdais gintis nuo vidinių demonų. Viena diena Beprotybės… Juk laisvas, visiškai egzistencialiai laisvas yra tik beprotis - jo negąsdina savęs paties ir savo silpnybių suvokimas. Jis yra Čia ir Dabar, o kartu - niekam ir niekieno. Toks žmogus egzistuoja sau, ne tik pats atmesdamas šį pasaulį, tačiau ir paties pasaulio atmetamas. Nustumiamas į užribį. Į paraštę. Ten, kur saugu, ten, kur kiekvienas iš mūsų bijome atsidurti, tarsi tai būtų raupsuotojų kolonija Spinalongos saloje Graikijoje (rekomenduoju perskaityti Viktorijos Hislop romaną „Sala”), jau pati savo egzistavimu sukelianti visuomenės panieką, atstūmimą, dažnu atvejų - netgi neapykantą. Taigi, mes bijome paraščių, nes jos tuščios. Bijome… galbūt bijome nebežinoti, kad kas nors kur nors mūsų laukia. Septynias minutes ar septynerius metus.

Ką tik pabaigiau skaityti Jurgos Ivanauskaitės knygą, pavadinimu „Švelnūs tardymai”. Tai - dvidešimt du interviu su įvairiausiais žinomais žmonėmis: nuo aktoriaus ar dainininko - iki kunigo. Skaičiau ir galvojau, kad visgi taip gali tik Ivanauskaitė: surasti tą kelią į žmogaus esmę, išgauti iš jo tai, kas slepiasi po visomis socialinėmis ar netgi individualistinėmis kaukėmis, nelyginant tame žmoguje atvertų duris į trumpą beprotybės blyksnį, į tąją parašrę, į kurią kartais kiekvienas iš mūsų nuklystame…

Visada žavėjausi talentingų žmonių sugebėjimu būti, gyventi, bendrauti kitaip, tarsi visas jų gyvenimas būtų kūryba, tarsi kiekviename sutiktame žmoguje jie sugebėtų pamatyti naują būsimos knygos veikėją, o pačioje papraščiausioje Vilniaus senamiesčio sienoje - duris į slaptingąją Šambalos (aliuzija į J. Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti”) karalystę. Kai žiūrėdama filmą „Šokis dykumoje” išgirdau apie jos studentiškų laikų filosofavimus smilkalais dvelkiančiame kambaryje, apie kitą - paralelinį - gyvenimą, viduje lyg ir sukirbėjo pavydas. Pamenu, tuo metu laikinai gyvenau pas tetą sename vieno kambario bute, kurio balkone gėlių buvo tiek, jog per visą dieną beveik neišvysdavai saulės šviesos, todėl tik skaičiau ir miegojau, o vos prabudusi, dar lyg ir nepasitraukus sapnui, bandydavau įsivaizduoti save toje bohemiškoje aplinkoje tarp tų žmonių, tų knygų ir kvapų… Deja, pramerkus akis manr nelyginant taifūnas įsiurbdavo realybė, ir tada labiau už viską norėjau nieko nebesuprasti, nežinoti, nebejausti, nebebūti… Išprotėti tam, kad galėčiau susikurti pasaulį, kurį mažiau skaudėtų, pasaulį, kuriam mažiau skaudėčiau aš.

Kartais atrodo, jog dar ir dabar tebegyvenu apimta tos pačios (ne)egzistavimo būsenos, lyg visi mano pasaulio griuvėsiai skendėrų nepermatomame rūke, o aš tik stovėčiau ir lyg nevykėlė kokios nors nenusisekusios istorijos protagonistė žvelgčiau į juos. Be jokių smilkalų ir Anapusinių Realybių. Juk net bendraudama su žmonėmis moku būti tik kažkur šalimais - taip, lyg juos stebėčiau ir girdėčiau, tačiau nesugebėčiau įsijausti, nemokėčiau būti šioje Reakybėje.

Galbūt mums reikalingos siekiamybės - žmonės, į kuriuos panašūs niekada nebūsime, kurių gyvenimo niekuomet negyvensime. Tik taip galime suprasti ir prrimti savo pačių ribas, kuriomis kartais tampa vienas tamsus kambarys su kieta lova ir tuščia trisdešimties metų senumo sekcija. Reikia mokytis išgyventi Savąjq Realybę. Kartais - nepabijoti būti stipriems. Ir net jei žinai, kad niekas, nič niekas tavęs nelaukia, vis tiek žvelgti į dangaus horizontą.

Nes juk šiandien segi raudonus auskarus.

Patiko (11)

Rodyk draugams


Komentarai (2)

  1. dilaila 

    Labai aišku ir lengva, neprailgo skaityti. Gal tik žodis “realybė” kažkiek per daug kartotis ėmė į pabaigą mano nuomone. Ir matyt skubėjai labai, nes daug klaidų šį kartą, raidės sumaišytos. Nieko baisaus, visi mes žmonės, tik atkreipiu dėmesį.

  2. Raminta 

    Ačiū už pastabas. :)
    Tekstą rašiau į word’ą, parašiusi du kartus perskaičiau ir tikrai nemačiau tiek daug klaidų… Gal pati blog’o sistema ar dar koks biesas iškraipė tuos žodžius… o gal man reikia stipresnių akinių. :)


Rašyti komentarą