Autointerviu (?) su Raminta ir simbolinis apdovanojimas.

   Turbūt viskas prasidėjo nuo blogų reklamos savaitės… Užplūdo blogerius gerumo epidemija, ir nors tu ką… :) Tačiau gerų emocijų juk niekuomet nebūna per daug. Apie ką aš čia? Ogi apie stylish blogo “akciją-atrakciją”. Nežinau, kas paleido šį virusą, tačiau pastebiu, kaip sparčiai jis plinta… Ką gi, belieka tęsti dar įsisenėti nespėjusią tradiciją (bet juk vis tiek tradiciją?..)

   Taigi, asmeniškai aš apdovanojimą gavau iš Linoretos, kuriai noriu viešai padėkoti už žiupsnelį gerų emocijų po laaaaaabai sunkaus pirmadienio (o kurie gi pirmadieniai nebūna sunkūs, ypač, kai, pasirodo, ant ledo slidinėja ne tik karvės…) Taigi, štai “prievolės”, kurias dabar, pasitelkusį labai jau menką savo posavaitgalinį ryžtą, ir stengsiuosi įvykdyti:

- Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo
- Parašo 7 dalykus apie save;
- Išrenka tuos, kam perduos titulą;
- Jiems praneša gerą žinią

Punktas nr 1. Done. Per dažnas dėkojimas gali pradėti priminti veidmainiavimą… :)

Punktas nr 2. Turbūt sudėtingiausia dalis. Asmeniškai man daug lengviau klausytis, kaip apie mano ateitį svaigsta koks nors dėdė ar šiaip “devintas vanduo nuo kisieliaus” mūsų plačioje giminėje, nei pačiai save nagrinėti. (Juk šiuo atveju nebegaliu sakyti:”Ai, nusišneka…” Tai jau būtų panašu į šizofreniją.) O bet tačiau… Mažiau kalbų - daugiau darbų. :)

Prologas

Iš manęs, kitaip nei iš Linoretos, interviu nesutiko imti nė vienas žurnalistas. Sakė, per jauna, ir šiaip nėra ko čia pasijaust svarbiai. Be to, už pokalbius su šaligatvio pilkumo asmenybėmis jam niekas nemokąs. Taigi, ir likau kaip karvė paslika ant ledo. Kurių velnių trenkiausi į tą redakciją… Jaunystė - kvailystė.

PIrma dalis. Kodėl Emanuelis nesutiko vesti Esmeraldos, jei jos tėvas Chuanas prieš tai privertė pasirašyti ją vedybų sutartį, kurią ši suklastojo ir nesirengė anuliuoti net tada, kai praregėjo po vienos serijos apakimo? (Palauk, ne tas klausimas! Sakiau, kad ne tas!!!) O štai ir aš.

Esu statistinė abiturientė, besimokanti labai statistiniais pažymiais, nors dauguma sako, kad atrodau protinga. Tačiau aš juk nekalta, kad juos apgauna ne tik intuicija, bet ir akys. Atsainiai žiūriu į aplinkinių nuomonę, esu po velnių pasiuntusi keletą senukų už jų nesibaigiančius vapaliojimus ir nė kiek dėl to nesigailiu. Nekenčiu visokių saldžialiežuvių, dirbtinų žmonių, įvaldžiusių lindimo į vieną vietą techniką, todėl dažnai susiduriu su keistais žmonėmis, kurie su manimi irgi susiduria. Charakteris - auksinis. Su praba.

Antra dalis. Laikas surimtėti. Vienas mėgstamiausių mano muzikos žanrų (?!) - mantros.

Taip, tai - tokios kelių skiemenų melodijos, apie kurių reikšmę tikrai visiems atsibstų skaityti. Paminėsiu tik, kad mano tėvas eina dėl jų iš proto. Kasdien bent po kelis kartus girdžiu, jog klausausi nenormalios muzikos. Tačiau tam jau išsiugdžiau imunitetą. Keista, bet dabar jis džiaugiasi netgi išgirdęs metalą. Va va, įvertini, kai neturi. Arba…visada gali būti ir blogiau. :) Om Shanti.

Trečia dalis. Esu budistė.

Paprastai žmonės nuo labai stebisi. Tiksliau, labiau stebisi, kai sužino, jog mano tėvai neišpažįsta, galima sakyti, jokios religijos ir nėra kokie nors dvasiniai mokytojai. Budizmą atradau ir priėmiau pati, be niekieno spaudimo ar įtakos. Jokių priekaištų dėl to nesulaukiu, tačiau, kaip jau minėjau, įdomu stebėti žmonių žvilgsnius, aiškiai bylojančius, kad prieš juos - kažkokia “ateivė”. Tačiau jie greitai nusiramina, pamatę, kad galvos į sieną nedaužau ir negaliu levituoti. :) You’re Christian, I’m Buddhist - what’s the difference?..

Ketvirta dalis. Svajoju nukeliauti į Indiją ir Tibetą.

Tuo noru degu jau trečius metus. Iš pradžių aplinkiniai tik sukiodavo pirštą apie smilkinį, tačiau dabar jiems tai jau atsibodo. :) Tikiu, kad tai taps realybe, nes juk ribos egzistuoja tik ten, kur žmogus pats jas užsibrėžia. Ir apskritai…man negėda svajoti. :)

Penktoji dalis. Sąžiningai skaitau visus internetinius literatūrinius savaitraščius.

Kartais į “Šiaurės Atėnus” įninku tiek, kad visa kita lieka antrame plane… Ir apskritai, dievinu literatūrą. Ypač tą, kurią intelektualai vadina grafomanija. Tą, kuri po truputį gimsta čia, bloguose, tą, kuri dar nedrįstama vadinti “tikrąja” literatūra. Žodžiai, visa tikra, nesumeluota kūryba yra turbūt tai, be ko sunkiai įsivaizduoju tiek savo kasdienybę, tiek apskritai gyvenimą.

Šeštoji dalis. Matematikos mokytoja mane laiko kvailele.

Niekada iki šiol nėra tekę patirti jausmo, kuomet į tave žiūri kaip į tokį, kuriam lyg ir viskas atleistina. Iki šiol visuomet buvau kitoje barikadų pusėje, turėjau neapvilti kažko už kažkokį kažkam pasivaidenusį intelektą. Koks jausmas? Keistas. Ir neitin malonus. Jaučiuosi kaip kokia trečia sesuo Onutė. Bet būtent toks požiūris padėjo man suprasti, kad dažnai į viską reikia žiūrėti paprasčiau, taip savęs nesureikšminti. Tokie “lengvi šokai” padeda pajusti, kokia galinga yra toji sistema ir kad kiekvienas mes - menka dalis. Tiesiog penkioliktoji laida. Numeris…

Septintoji dalis. Artėja paskutinioji, o, verge Izaura!

Turėtų būti kas nors intriguojančio, ar ne?:)) Tiesiog negaliu nepaminėti, jog labai palaikau tranzavimo idėją. Ne vien po Lietuvą iš taško A į tašką B, bet ir po Europą ar net dar toliau. Šią vasarą reko pabuvoti joje kelias savaites. Reziumė: niekas manęs nepagrobė, neapvogė ir neišprievartavo. Tikrai važiuočiau dar ir dar sykį. Šiuo klausimu nepriimu jokio moralizavimo - žmonės patys renkasi savo idealus bei gyvenimo būdą. Čia labai tinka ir manasis kredo: priimkime žmones tokius, kokie jie yra, nereikalaudami jų keistis… :)

Apdovanojimą perleidžiu šiems blogams (kai kurie galbūt kartosis, bet tai juk nėra uždrausta:)

1. Baltumos blogas (mačiau, kad jau gavai, bet ir aš noriu tau jį paskirti. Bent simboliškai. :)

2. Raidelesekrane blogas

3. Le Renard blogas

4. Vynuosmirth blogas

5. Linoretos blogas (esu priklausoma nuo tavo įrašų, tai ką man dabar daryt????:)

Taip kukliai, nes, manau, dauguma jau gavo savo “titulus”…

Epilogas

Ech, tie žurnaliūgos…

Patiko (15)