BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Baimė. Mano istorija.

2013-08-29 | Be temos

"Jeigu nebijotum, ką darytum?"

Vertimas: "Jeigu nebijotum, ką darytum?"

Nežinau. Gal visos viso pasaulio istorijos, praeitį vertinant iš dabarties perspektyvos, atrodo banalios. Kuomet pasakojama apie tai, kas kažkur kažkada kažkaip nutiko, balse net nenoromis suskamba dramatizmas, o žvilgsnis tampa kažkoks „melodramiškai melancholiškas”. Gal todėl niekada nemėgau kalbėti apie praeitį - nenorėjau sužadini savyje visiškai nereikalingų sentimentų. Iki šiol sėkmingai pavyksta to išvengti, ir dauguma mano draugų ar pažįstamų apie mano vaikystę žino tik tiek, jog esu vienturtė, per septynerius gyvenimo metus sugebėjusi numarinti tris žiurkes ir su lovos čiužiniu sutraiškyti po juo palindusį žiurkėną, kurį paskui labai nuoširdžiai apraudojau.

Tačiau kartais praeitis, nori to ar ne, „susišaukia” su dabartimi. Kitaip tariant, kadaise lyg ir bandytos ištrinti istorijos, slėptos giliausiame „biografinės komodos” stalčiuje, vieną dieną ima ir primena apie save. O manoji istorija telpa į simbolinį keturių žodžių junginį - niekada nebuvau drąsus vaikas. Paskutinė „drąsos apraiška” mane aplankė, kuomet buvau penkerių ir darželyje per Motinos dieną taip iš širdies pyškinau kažin kokį ilgą eilėraštį, kad pusė salės ėmė trauki iš kišenių nosines. O paskui kažin kas mano psichikos kloduose pastatė didelį raudoną stop ženklą. Ir viskas. Mano žvaigždžių valanda baigėsi taip pat staiga, kaip ir buvo prasidėjusi.

Dabar, kai jau praėjo ne vieneri metai, man nesunku ir ne gėda pasakyti, jog mokykloje buvau visiška nepritapėlė. Patyčių siaubo išgyveni man neteko - aš tiesiog nesugebėdavau susibendrauti su savo bendraamžiais, o kam nors ko nors paklausus taip išsigąsdavau, jog mano balsas nuskambėdavo labai griežtai, todėl, suprantama, visiems atrodžiau arogantiška. Galiausiai daugeliui tiesiog nustojau egzistuoti. Kitaip tariant, buvau iš tų žmonių, kurių turbūt kiekvienam yra tekę sutikti - aš juos vadinu nematomaisiais: tai asmenys, prie kurių niekas nesikabinėja, niekas nesityčioja, niekas… niekas jų tiesiog nepastebi. Kitaip tariant, jei toks žmogus kartais neateidavo į kokią nors pamoką, būdavo daug šansų, kad n raidė jam nebus pažymėta. Ir, žinoma, iš esmės buvau apsipratusi su tokiu savo būviu. Juk pasiklausius istorijų apie tai, ką kai kuriems teko (ir vis dar tenka…) išgyventi mokykloje, tokia situacija atrodo esanti „tik gėlytės”… Todėl niekada dėl to nesiskundžiau. Šiaip ar taip, jei ne tas ilgai besitęsiantis laikotarpis vidurinėje mokykloje bei gimnazijoje, dabar tikrai būčiau kitokia. Nežinau, gerai tai būtų ar blogai; žinau tik tiek, jog tokiu atveju neturėčiau kažin kokios esminės savo esybės dalies.

Tačiau negalima sakyti, jog tai mano gyvenime nepaliko jokio pėdsako. Akivaizdžiausiai tai supratau, kuomet važiavau pasirašyti dokumentų dėl stojimo į universitetą (prieš trejus metus registracija internetu dar nebuvo galima). Atsimenu, įėjau, apsikrovusi daugybe popierių, ir studentų atstovybės nariai pradėjo mane kalbinti, klausdami šio bei to nereikšmingo. Išsigandau. Norėjau kuo greičiau iš ten dingti. O kaip gi kitaip galėjo būti?.. Juk, daugiau nei penkerius metus buvusi „nematoma”, nebuvau pratusi, kad kur nors akademinėje aplinkoje kas nors manimi nuoširdžiai domėtųsi ir ko nors klaustų. Žinoma, tas įvykis tebuvo smulkmena, į paviršių iškėlusi tokius pastarųjų metų padarinius, apie kuriuos aš niekada nebuvau susimąsčiusi. Juk buvau šventai įsitikinusi, kad pabaigsiu mokyklą ir galėsiu pradėti naują gyvenimą.

Tam tikra prasme, naujas gyvenimas iš tiesų prasidėjo: naujas miestas, nauja aplinka, galiausiai - tas žymusis gyvenimas „barake”… Tenka pripažinti, kad viskas iš tiesų klostėsi kur kas geriau: turbūt dėl amžiaus atsiradus gebėjimui nuslėpti savo kompleksus, ėmiau gana gerai sutarti su bendrakursiais, kai kuriuos iš jų tikrai labai pamėgau (nors iki šiol sunkiai „prisileidžiu žmones), išdrįsdavau netgi diskutuoti paskaitų metu, tačiau… tačiau jaučiau, kad „praeities šmėkla” manęs nepaleidžia. Bet koks elementariausių reikalų tvarkymas dėl visiškai nesuvokiamos priežasties man kainuodavo daug nervų. Pamenu, net atsiimant LSP (Lietuvos studento pažymėjimą) jaučiausi nejaukiai. Kitaip sakant, supratau, kad tai, kas anksčiau man nekeldavo jokių rūpesčių (tada su nostalgija prisiminiau save penkerių, sakančią tą eilėraštį…), dabar pasidarė beveik nepakeliamai sunku. Ir, aišku, žinojau, kokia buvo to priežastis. Beliko kaip nors priimti save tokią, kokia buvau per tą laiką pavirtusi.

Aišku, pirmiausia griebiausi visokiausių „self-help” knygų. Nepadėjo. Na, nebuvo bent jau jokio ilgalaikio poveikio. Tuomet supratau, kad teks sudėti save kaip dėlionę. Iš pagrindų. Iš naujo. Deja, kasdienybės monotonija lyg ir priversdavo užsimiršti, todėl niekas ir toliau nesikeisdavo. Taip prabėgo dveji metai.

Kol vieną dieną… ne, jokio stebuklo nebuvo. Toji diena buvo ketvirtoji, kurią praleidau neiškišusi nosies iš bendrabučio kambario, nes buvo likusi mažiau nei savaitė iki kursinio darbo pristatymo. Ta stadija, kai jau beveik tiesiogine to žodžio prasme pradeda „čiuožti stogas”, ypač turint omeny, kad nebuvau parašiusi dar nė pusės darbo. Tad tiesiog be jokio tikslo naršiau internete, kol visai netikėtai užėjau į VU Tarptautinių ryšių skyriaus skiltį.

Apie tą šalį jau buvau rašiusi. Į ją nuvažiuoti norėjau nuo penkiolikos. Jeigu svajonių šalies sąvoka iš tiesų egzistuoja, galiu pasakyti, kad tai ji (kaip romantiška…). Iki dokumentų pristatymo - trys dienos.

Pamiršusi kursinį, o drauge su juo - ir gresiančią skolą, per naktį rašiau motyvacinį laišką. Dar niekada nebuvau penkių šimtų žodžių teksto rašiusi tris valandas… Iš ryto susiderinau studijų programas, o dar kitą dieną nunešiau dokumentus. Matyt, buvo verta. Mane atrinko.

O tada… laukė pats sunkiausias etapas. Reikėjo prašyti dėstytojų, kad parašytų man rekomendacinius laiškus. O būk toks gudrus ir rask kurį nors dėstytoją universitete liepos mėnesį… Supratau, kad reikės skambinti. Na, „normaliam” žmogui tai gal ir nesukeltų sunkumų, bet man, kuri nepatogiai jautėsi net atsiimdama LSP, trukdyti žmogų atostogų metu, o dar su tokiais prašymais… to jau buvo per daug. Nusprendžiau, kad „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“, ir prisižadėjau sau visa tai pamiršti. Deja, supratau, kad tokiu savo poelgiu leidžiu nepagrįstai baimei atimti iš manęs svajonę. Žinojau, kad čia - ne šiaip sau nemalonus jausmas, kuris ims ir praeis. Taip pat žinojau, kad niekas kitas už mane to nepadarys. Niekas nepasibels į duris ir nepadrąsins. Kad ir kaip kvailai skambėtų, tąkart likome tik aš ir mano baimė

Paskambinau. Paskui dar ne kartą ėjau į universitetą, rinkausi parašus, kalbėjau su koordinatore, susitikau su kita dėstytoja… Tai buvo situacijos, kurios visada man sukeldavo daugiausiai baimės. Ta aplinka jau nebepriklausė mano „komforto zonai”, kurioje tiek daug metų sėkmingai gyvenau…

Man pavyko. Prieš dvi dienas dokumentų paketas buvo išsiųstas. Ir vis dar negaliu patikėti, kad aš tai padariau. Tai, kiek daug kas manyje pasikeitė per tuos dvejus su puse mėnesio, supratau tada, kai, įėjus paprašyti pažymos dėl ISIC išdavimo, buvau sutikta „dink iš čia” žvilgsniu. Stovėjau prieš tą moterį ir giliai viduje žinojau, kad manęs tai jau nebetrikdo. Per tą minutę, kuomet vyko intensyvus dialogas su pačia savimi, buvo sunku patikėti, kad čia tikrai aš. Įvyko kažkoks esminis lūžis. Tarsi linija tarp buvusios ir dabartinės manęs būtų buvusi galiausiai nubrėžta…

Niekada nepropagavau populiariosios psichologijos knygų, bet viena tiesa daugelyje jų visgi yra: baimės įveikiamos tik tada, kai su jomis susiduriama akis į akį. Kito kelio nėra. Ir net jei nepakliūčiau į tą savo išsvajotą šalį ir netekčiau 400 dolerių, visgi… visgi galvočiau, kad nebūčiau galėjusi jų išleisti prasmingiau.

Visiems ko nors bijantiems ar bijosiantiems: linkiu, kad gyvenimas sukurtų jums kuo daugiau situacijų, kuriose susidūrimas su tomis baimėmis būtų neišvengiamas. (Išimtis: jeigu bijote vorų, tikrai nelinkiu duše atrasti jų voratinklio…)

Patiko (15)

Rodyk draugams


Komentarai (4)

  1. Radvilė 

    Raminta, aš labai džiaugiuosi už tave!;)

  2. Raminta 

    Ačiū! :) Nors, man atrodo, ne viską tiksliai čia perteikiau…

  3. Hemiptera 

    Prisidedu prie sveikinimų. Beje, labai pažįstama istorija - man išvykimas pagal mainų programą taip pat buvo tarsi savęs peržengimas, o buvimas tenai - tikras pokyčių metas.

  4. Raminta 

    Ačiū.
    Tikiuosi, kad tas pokyčių metas laukia ir manęs. :)


Rašyti komentarą