BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

… būti (ne) savo kelyje

2013-08-13 | Be temos


Šiandien žiūrėjau filmą pavadinimu „Dot the i“. Pagrindinė aktorė (bent jau filme…) buvo ispanų kilmės: pasakiško grožio, aistringa ir, kaip priklauso, puikiai šokanti garsųjį flamenco. Žodžiu, tikras puikios išvaizdos, išskirtinio talento ir neturto derinys, spinduliuojantis charizma. Ir kur jau tokios „aukso grynuolės“ nepamils vietinis menininkas – gražuolis, gyvenantis pernelyg jau bohemiškai prišnerkštame bute ir gurkšnojantis vyną iš arbatos puodelių. Nepaisant visų tikrai itin netikėtų ir įdomių siužeto vingių, istorija galiausiai baigiasi… (kaip?) laimingai. O ko dar buvo galima tikėtis…

Kartais imi, žmogus, ir supranti, kiek daug gyvenime yra dalykų, kurių negali, na… tikrai NEGALI pakeisti. Jau nekalbu apie atlėpusias ausis, kreivą nosį ar dantis, kurie tikrai stebuklingai neišsitiesins, jei prie to neprikiš rankų plastikos chirurgai, odontologai ir visą procesą apverkianti ištuštėjusi tavo piniginė. Ne. Omenyje turiu būdo savybes. Ne tas, kurias išsiugdyti kviečia įvairios dvasiniam tobulėjimui skirtos knygos, o tokias… tokias kaip, sakykime, charizma. Man atrodo, kad žmogus ją arba turi, arba ne. Sutikite: prie kai kurių žmonių nuolat norisi būti, su jais bendrauti nepavargstama. Atrodo, šie lyg ir nepasako nieko itin „protingo“, tačiau kažin kas prie to asmens visgi traukia (šiuo atveju kalbu ne apie trauką priešingai lyčiai, nes tai, mano supratimu, kiek kitoks procesas, turintis, sakykime, kitokį pagrindą). Na, o štai kiti… su jais, jei bendraujama, tai tik „iš reikalo“, „dėl vaizdo“ ar dėl to, kad nėra kitos išeities (jei jau bendrakursė gyvena tame pačiame bendrabutyje, juk kasdien ilgiau troleibuso nelauksi vien tam, kad netektų su ja susitikti…).

Žinote, kas keisčiausia? Suvokti, kad dažniausiai visgi priklausai (ar bent jau pats save priskiri…) tai antrajai grupei. Anei išvaizdos, anei charizmos, anei noro skaityti visas „self-help“ knygas, kad bent savaitei pakeltų ūpą. Gali susidaryti kad ir šimto klausimų sau sąrašą: kodėl aš toks,-(ia), kodėl taip nutiko man, kodėl gimiau tokioje šeimoje, kodėl mane supa ne tie žmonės, kuriuos iš tiesų norėčiau pritrauki į savo gyvenimą… kodėl, kodėl, kodėl. Deja, joks pranašiškas balsas, sklindantis iš štai to debesies tiesiai virš tavo balkono, į tai neatsakys. Yra klausimų, į kuriuos nėra atsakymų.

Todėl belieka išmokti gyventi… su savimi. Galbūt kartais „neknisti taip giliai“ ir atrodyti paviršutiniškai, kartais, užmačius kokį nors graudų video, pagalvoti, kad būna ir blogiau, o kartais… kartais viso labo tūkstantį kartų sau pakartoti, kad kitaip nebus. Juk ne visi gyvenime turi kalnus nuversti – kai kuriems galbūt užtenka mažo dulkėto tako, kuriuo dažnai taip sunku eiti vien todėl, kad jis… per paprastas. Kai žmogus stengiasi „keisti pasaulį“, jis sulaukia kitų reakcijos: kaip tai nuostabu/keista/pavojinga ir t.t. Būtent dėmesys, o ne pats tikslas, kartais skatina judėti pirmyn. (viena dėstytoja, ėjusi šventojo Jokūbo keliu (El Camino de Santiago, nusidriekęs Ispanijos teritorijoje, apie 800km ilgio), kasdien keldavo nuotraukas į „Facebook‘ą“. Tuomet labai natūraliai kyla klausimas – ar žmogus iš tikrųjų siekia dvasinio tobulėjimo, ar tik nori pasirodyti prieš kitus?.. Būtent tai turiu omenyje, kalbėdama apie tikslo ir kitų žmonių dėmesio sąsają). Tuo tarpu žingsniuojant taku, tavęs veikiausiai niekas nepagirs, apie tave neparašys, nepritrauksi tavimi besižavinčios minios… Kai kuriems iš mūsų gyvenime turbūt lemta ištverti būtent tą paprastumą – nuolankumą tokiam savo būviui, koks mums šiame gyvenime suteiktas.

Patiko (12)

Rodyk draugams


Komentarai (4)

  1. M. 

    Galbūt įsiklausydama į save, viduj augdama gali tapti pačia nuostabiausia savimi, ne šokančia flamenco, ne juodais išsidraikiusiais plaukais ir įrudusia oda, o savaip įdomia, savaip žavinga :)

    P.S. o man visada patiko ramūs, tylūs žmonės, tie, kurių nesimato, užtat kai juos pažįsti, pamatai, jog juose daug daugiau gelmės nei tuose ryškiuosiuose ;)

  2. Raminta 

    O kartais taaaip jau sudėtinga atrasti savyje kažką žavingo, kad ne tas žodis… :)

    Man tokie žmonės irgi patinka. Šalia jų kažkodėl jaučiuosi ramiai ir saugiai. Sako, jog savimi itin pasitikintys žmonės išspinduliuoja tokią energiją, jog energetiškai silpnesniam asmeniui ją atlaikyti yra beveik neįmanoma. Na, šiaip au iš tikrųjų retai kada rasi geriausias drauges/geriausius draugus, iš kurių vienas būtų visiškas ekstrovertas, o kitas - introvertas…. Matyt, “savo žmones” tiesiog intuityviai pajaučiame.

  3. dispersija 

    Kaip gera skaityti tokius artimus sau žodžius.. Kaip guodžia kad ne man vienai atrodo, jog gyvenime ne tik kalnus būtina versti vieną po kito, o galima tiesiog ramiai gyventi taip kaip išeina. Paskutinė pastraipa fantastiška, ačiū.

  4. Raminta 

    Džiaugiuosi, kad patiko. Į kalną net ir įlipti sunku, o ką jau kalbėti apie nuvertimą…


Rašyti komentarą