BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Foto.aparatas.

2013-10-03 | Be temos

Niekada nemėgau nuotraukų. Jos man visuomet asocijuodavosi su kažin kokiu įšalusiu laiku, sustingusiais veidais, skaudžiai žvilgsnių peiliu nugremžtomis akimirkomis, o gal net mirtimi. Pamenu, kaip vaikystėje, vartant nuotraukų albumą, greitai praversdavau visas laidotuvių nuotraukas, tarsi taip galėčiau paneigti jau įvykusį faktą. Dar pamenu juostinius fotoaparatus ir tuos laikus, kai būdavo neaišku, kokia išėjo nuotrauka, todėl ryškindavome jas visas. Bet šiaip jau niekada nemėgau nei fotografuoti, nei būti fotografuojama. Šis procesas, atrodė, net iš gimtadienių švenčių atima prasmę.

Niekas nė kiek nepasikeitė ir tada, kai nuotraukų ryškinti nebereikėjo. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl visi fotografuoja savo keliones, išdidinto formato savo ir draugų veidus, maistą, šunis, kates… Negalėjau. Iki šiandienos.

Jau antrą savaitę esu Italijoje. Nesileidžiant į smulkmenas, taip jau nutiko, kad teko išsikraustyti iš buto ir atsidurti hostelyje. Būti vienai svečioje šalyje - kas kita, nei savoje. Čia girdi svetimą kalbą, nepažįstamus balsus, todėl tai… ilgainiui tai ima slėgti.

Šiandien atsiminiau, kad prieš išvažiuodama į kuprinę įsimečiau prieš tai beveik metus nenaudotą fotoaparatą. Vaizdas iš čia labai gražus, matyti kalnai ir apskritai viso miesto panorama. Apėmė jausmas, kad, jei eisiu fotografuodama, būsiu ne viena. Tarsi ta maža raudona dėžutė turėtų kažin ką žmogiško. Jei sakyčiau, jog sielą, turbūt nuskambėtų patetiškai, todėl nesišvaistysiu tokiomis banalybėmis. Gal ji… gal ji tik suteikia tikslą, dėl kurio verta judėti į priekį.

Tačiau. O, bet, tačiau. Jis neveikė. Vienintelį kartą, kuomet tikrai norėjau, kad tas fotoaparatas įsijungtų, jis… neveikė. Užblokuota atminties kortelė. Basta. Jokių nuotraukų, nieko. Bet gal… gal tai visai nesvarbu. Tik… tik dabar kuo puikiausiai suprantu, kodėl žmonės, kurie keliauja vieni, visuomet parsiveža tiek daug nuotraukų. Nesvarbu, kad mano rankose genda visi technikos prietaisai. Gal taip aš išradau vaistą nuo liūdesio, kurilo nereikia nuryti ir kuris nesuėda tavo inkstų, kepenų bei skrandžio.

Jei tai tiesa, tuomet visi savo atspindžius veidrodyje fotografuojantys, o po to nuotraukas į internetą keliantys žmonės turėtų būti labai liūdni.

Dabar man ramiau.

Patiko (9)

Rodyk draugams


Komentarai (1)

  1. M. 

    Čia ne į temą, bet paklausiu tavęs kaip INFP, kuriai, matyt, reikia vienumos - kaip tu išgyveni bendrabuty? Kaip užmiegi, kai kažkas šalia gyvena? Kaip pajėgi gyventi negalėdama kaip reikiant atsibūti viena?
    Aš irgi gyvenu bendrabuty ir man atrodo, kad tuoj prasidės nervinis išsekimas ;/


Rašyti komentarą