BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Ilgesio vasara.

2013-08-31 | Be temos

Tyliai zvimbia skalbimo mašina. Pro langą matyti du raudoni rožių žiedai. Ant radiatoriaus, šalia mano lovos, kabo oranžinis rankšluostis. O aš juk niekada nemėgau oranžinės, nors ir girdėjau sakant, jog tai - džiaugsmo spalva. Matyt, man vis dar trūksta gebėjimo džiaugtis. Bet nejau dabar tai svarbu? Klausausi, kaip barška kompiuterio klaviatūros klavišai, ir tas garsas mane ramina. Skamba lyg kokia mantra - rami ir monotoniška. Todėl gal ir visai nebūtina šokinėti iš laimės - juk tai būtų pati gėdingiausia saviapgaulė šią paskutinę vasaros dieną, kai žinai, jog tie du rožių žiedai netrukus nukris, o veją nuguls pageltę medžių lapai. Paskutinėmis dienomis apskritai viskas turi būti nesvarbu, bent trumpam netekti logikos, išsivaduoti nuo prasmės: reikia tik gerte gerti į save kiekvieną tiksinčio laikrodžio garsą, skalbimo mašinos ūžesį, reikia kuo daugiau kalbėtis ir juoktis, visai negalvojant, kas bus paskui. Rytoj. Poryt. Po metų… Juk gali nutikti ir taip, kad nebus nieko. Tiesiog - nieko. Jokių pokyčių, perversmų ar revoliucijų. Tik toji pati savai svetima kasdienybė.

Šiandien aš visa mirkstu banalybėje. Kartais man taip nutinka - prisipažįstu. Tuomet kiekvienas sakinys būna persmelktas šiaip jau man ne itin būdingo sentimentalumo. O ką, dabar, žmogau, su savim padarysi?.. Juk kartais reikia leisti sau pabūti visokiems, kad gyvenimas netaptų panašus į savęs paties parodiją, kurioje viską darome tik tam, kad įtiktumėme kitiems. Kad nepasirodytumėme keisti, kvaili ar niekam tikę. Bet šiandien aš nenoriu niekam įtikti. Visiškai niekam, net sau pačiai. Norėčiau, kad dabar per radiją užgrotų „stebuklinga daili suknelė nėriniuota nėriniuota ir marga…”, o aš sau plyšaučiau visa gerkle taip, kaip kažkada vaikystėje, kai dar laukdavau savo gimtadienių, kioske pirkdavau gumą po dvidešimt centų ir mėgau oranžinę spalvą.

Tais laikais (kaip keistai skamba…) rašydavau daug laiškų. Jeigu gerai pamenu, susirašinėjau su penkiais žmonėmis iš karto. Iš jų realybėje pažinojau tik du, o tris buvau susiradusi „Naminuko”, kurį ištikimai skaitydavau, žurnale. Ir tų laiškų iš tikrųjų laukdavau. Atsimenu, kaip prieidavau prie senos žalios laiškų dėžutės su baltu numeriu viršuje ir žvilgtelėdavau pro tarpą. Vos tik pamačius baltuojant voką, širdis imdavo smarkiau plakti, o aš, išsišiepusi taip, lyg būčiau rublį gavusi (taip sakydavo mano senelis), nusileisdavau laiptais žemyn. Tada, voką iš nekantrumo kone perplėšusi pusiau, skaitydavau laišką. Vieną, du, tris, kartais - ir daugiau kartų. Retai kada sėsdavau rašyti atsakymo tą pačią dieną - norėjau pasimėgauti žinojimu, jog rytoj rašysiu laišką.

Tuos keletą metų pašto dėžutės tikrinimas man buvo svarbiausias dienos įvykis, o įspūdžio gavus laišką užtekdavo dar kokioms ateinančioms trims. Labai gerai pamenu įvykį, kai viena „laiškų draugė”, vardu, berods, Justina, atsiuntė man savo nuotrauką. Prie kažkokio šiaudinio grybo Šventojoje. Bet juk visai ne tai svarbiausia. Sunku aprašyti tą jausmą, kurį patyriau, kai  supratau, kad pagaliau pamačiau žmogų, su kuriuo ištisus metus bendravome laiškais. Į tą nuotrauką žiūrėjau kokį pusvalandį, bandydama kiek galima geriau įsidėmėti plaukų spalvą, aprangos detales… tarsi žinočiau, jog tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kuomet ją mačiau. Ir iš tiesų: realybėje taip mes taip niekada ir nesusitikome, o po pusmečio nutrūko ir mūsų bendravimas laiškais. Atsinenu tik, kad ji norėjo būti vaistininkė. To jai ir linkiu.

Kita draugė, su kuria susirašinėjome, gyveno Šventojoje. Buvome pažįstamos realiai, ji - trejais metais už mane vyresnė. Kaip juokinga pagalvojus, kad Klaipėdą nuo Šventosios skiria tik kiek daugiau nei trisdešimt kilometrų, o mes viena kitai siųsdavome popierinius laiškus… Juk turiu ją „Facebook‘e”. Susirašome gal porą kartų per metus… Tikra likimo ironija.

Dabar atrodo, kad jau nieko niekada nebelauksiu taip, kaip kad laukdavau tų laiškų. Tiesiog… tai baigėsi, praėjo.  Liko tik pilkas prisiminimų rūkas, aptraukiantis atminties horizontą štai tokiomis kaip ši dienomis -kaip tik tuomet, kai baigiasi vasara.

O jei jau leidžiu sau šiandien pabūti truputį „išskydusiai” ir sentimentaliai… pasakysiu, kad labiausiai ilgiuosi štai ko: jausmo, kad atstumas nuo Kauno iki Klaipėdos - beveik toks pat, kaip nuo Vilniaus iki Šanchajaus, jausmo, kuomet į žmogų žiūrima tikroje nuotraukoje, natūralioje kaip pats tvenkinys, prie kurio ji daryta, skaičiavimo, per kiek dienų žmogų pasieks mano laiškas ir kaip jis jausis, atplėšęs voką.

Tad ir tegu bus ši vasara tokia - ilgesio vasara. Su visais savo garsais, nutylėjimais, prisiminimais ir rožėmis, kurių nemėgstu. Juk pagal šio blog‘o pavadinimą esu įpareigota džiaustyti ne rankšluosčius, o sielas.

Patiko (10)

Rodyk draugams


Komentarai (4)

  1. Donas Karleonė 

    “Retai kada sėsdavau rašyti atsakymo tą pačią dieną - norėjau pasimėgauti žinojimu, jog rytoj rašysiu laišką.: - visai kaip aš, maniau, tik vienas taip darau, pasirodo turiu kolegą :)

  2. Raminta 

    Aš irgi maniau, kad vienintelė tokia būsiu. Pasirodo, yra bendraminčių. :)
    P.S. Beje, kaip tik skaitau “Krikštatėvį”, o, pasirodo, čia pats Donas Karleonė parašė. :D

  3. arbatajuodoji 

    Oj, su “naminuko” skaitytojais susirašinėdavau ir aš.. nerealus patyrimas, dar dabar tėvų namuose turiu krūvas laiškų, tokių naivių, vaikiškų, bet absoliučiai nepakartojamų :)

  4. Raminta 

    Taaaip… užplūsta nuostabūs prisiminimai. :)


Rašyti komentarą