BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Kada (?) nors.

2013-04-25 | Be temos

Jeigu nubraukčiau visas tylas ir netgi tai, ko niekada nebuvo. Uždaryčiau langus, duris, išjungčiau šaldytuvą, šviesą, laikrodžius, o tuomet, persisvėrusi per balkono kraštą, rėkčiau. Nežinia, ką rėkčiau. Jausčiau tik, kaip nuo pėdų nuslysta raudoni bekulniai bateliai su juodu kaspinu viršuje. Gal visada pernelyg mėgau juodos ir raudonos spalvų derinį. Gal norėjau… norėjau jaustis fatališka. Kaip kokia Frida Kahlo… Bet ne. Ne. Vien pagalvojus apie apačioje ant pageltusios žolės tįsantį kūną, apima vaikiška baimė. Kaip tada, kai mane, prasiskėlusią galvą, visi paliko, o aš maniau, kad nukraujuosiu. Ir visgi bijau ne mirties. Bijau… bijau tik likti be batų, bijau suprasti, kad štai visi pamatys negražias mano pėdas.

Tik mąstau. Nėra jokių trukdžių, nes niekas neveikia. Viskas išjungta. Retai kada gali užsimerkti ir tiesiog būti. Tu ir tavo tragiški scenarijai, kurių siūlus narstai ilgais, raudonu, tačiau jau gerokai apsilupinėjusiu, laku nulakuotais nagais. Įkvepi. Iškvepi. Tyla yra kankintoja. Tyla - ta vieta, kurioje jau seniai nebemoki būti. Baltas bepročio kambarys. Vienatvės celė su viena lova, viena spinta ir Bibllija, kurios niekada taip ir nebuvai atsivertusi. O kam?.. Knygos dažnai apgauna. Leidžia susikurti pasaulį, kurio pabaiga ateina su paskutiniuoju puslapiu. Geriau jokio tikėjimo, negu tas, kuris priverstų dar kartą sugriūti tavo pasaulį. Mes juk kartais taip pavargstame žaisti karą. Ir net taiką. Pavargstame.

Kartais tenorėčiau tik nebijoti. Neseniai važiavau iš Klaipėdos į Vilnių. Sėdėjau šalia kažkokio nuolat telefonu plepančio vyro. Užmerkiau akis ir panirau į klampų, tačiau neramų miegą. Bijojau, kad mano galva nenusvirtų ant nepažįstamojo peties. Įsivaizdavau, kaip prabudusi numirčiau iš gėdos, kaip tektų atsiprašinėti, į šoną nusukus akis. Norėčiau turėti ką nors (kažką), kam mano galva nebūtų našta. Tada galbūt galėčiau miegoti ramiai.

- Nejau… nejau tik tam žmonės ir reikalingi?..

- Ne, ne, mergaite raudonais bateliais. Kada nors suprasi.

Patiko (5)

Rodyk draugams


Komentarai (6)

  1. praeivė 

    nuotaika įtaigiai perteikta. juoda ir raudona. celė. žavu. tik paskutinė pastraipa apie kelionę vėl priartino prie realybės. gal taip ir turi būti.

  2. betkas404 

    Visi mes bijom likt be batu, kas jau basas, o kam serialas baigias… kazkas salia yra geras dalykas, mes po viena esam “sedevrai”, bet reikia kitu, kad tai suprastumem. Tik neisijausk, visuomenei nereikia savimylu verksniu, visuomenei reikia motinu didvyriu, kurios vairuoja traktoriu ir ravi darzus augindamos sesiolika vaiku…
    Savo susikurtas pasaulis padeda ignoruot realybe, bet neretai jis ima ir pavercia realybe nebuta pasaka, o viena nuo kito skiria tik noru ir tikejimo galia…

    P.S. Pokalbis tyloje reikalauja maziau zodziu, nes didesnis ju kiekis pasiekia adresasta… obetvisdeltotaciau kyla pavojus mintimis nukeliaut ne tuo adresu ;)

  3. Hemiptera Q 

    Geriau jokio tikėjimo, negu tas, kuris priverstų dar kartą sugriūti tavo pasaulį. <- labai taiklus sakinys, nusakantis šiuolaikinio žmogaus būseną.

  4. Raminta 

    Praeive, realybė visada šalia. Net per arti. Dažniausiai.

    Betkas404, tikrai, kad bet kas. O gal sąmonės srautas… :)

    Hemiptera Q, ačiū.

  5. Vilija 

    Sveika!ar vis dar studijuoji anglų ir ispanų?turiu keletą klausimų būtent apie studijas,gal galėtum duoti savo el.paštą?:) nes nemoku čia siųsti privačios žinutės,jei tai įmanoma :D

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  6. Raminta 

    Taip, vis dar studijuoju. :)
    El. paštas: ramintinablog@gmail.com


Rašyti komentarą