BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

O jeigu ką, tai jūs turit visai ne tai, ką turiu aš. Nes taip juk būna.

2013-07-03 | Be temos

Nežinau. Turbūt tai turėtų būti kas nors kita. O juk galiausiai visi turėjimai išnyksta ir telieka tik smaugianti kasdienybė, ant kurios auksinės virvės pati, to nė nežinodama, (?) pasikabini. Todėl gal ir turėjo būti būtent taip. Aš juk virvių nemėgstu. Gal dėl to, kad jos pranašauja liūdną galą, o gal ir todėl, kad mano giminės istorija nemenkai susijusi su virvėmis ir vonių gyvatukais. Štai čia romantika ir baigiasi, nors jos (veikiausiai) net ir nebuvo. Ir būti neturėjo. Vis dėl tų auksinių… Ir dar dėl to, kas nėra nei „šita“, nei „kita“.
Seniai nerašiau. Kokius tris mėnesius. Visiškai. Jaučiuosi lyg ir praradusi įgūdžius (?), dabar turbūt kabančius ant virvės, nugultos sesijos dulkėmis. Šiandien žodžiai dėliojasi sunkiai, mintys kažkodėl nerišlios. Gal apskritai neturėčiau rašyti. Arba… arba čia – tik trijų mėnesių abstinencijos rezultatas. Dabar vėl „įkalsim“ raudono kaip kraujas vyno ir viskas susidėlios į savo vietas. Ir vėl kaip anksčiau – padrikai, skausmingai ir be aiškios priežasties. Knygos, lapai ir visi buities rakandai – beviečiai. Sielą juk ne taip ir lengva užsitarnauti – trijų mėnesių neužteks. Visiems alkoholikams šiek tiek dreba pirštai. Ir ne, čia visai ne savosios būties pateisinimas. Tik faktas. Toks pat, kaip ir tas, kad trys nerašymo mėnesiai galiausiai priverčia suprasti, jog visgi nieko daugiau ir nemoki. Bukowskis sakė, kad, jei būtų daręs tai dėl kitų, niekada nieko nebūtų parašęs. Aš irgi taip norėčiau – rašyti dėl savęs. Sėdi sau štai čia prie apsilupinėjusio stalo, kurio stalčiai tušti, ir kalbiesi su savimi. Kalbiesi, kalbiesi, kalbiesi. Be pradžios ir pabaigos,- kaip koks autoatsakiklis, vis kartojantis: „O man ne visi namie man ne visi namie man ne visi namie man ne–“Padedi ragelį. Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Būtent dėl to nuolat trūkinėjančio ryšio tarp savęs ir teksto jaučiuosi kaip klounas, bandantis pažiūrėti į savo didelę raudoną nosį ir besišypsantis pro sukąstus dantis, tarytum skaičiuotų valandas, kuomet gi pagaliau pasibaigs pasirodymas, grimas bus nuplautas ir jis vėl pasijus žmogumi. Tačiau klounas tam tikra prasme visada lieka klounu – net gyvenime. Profesija palieka savo įspaudą. Kaip ir neatsakyti telefono skambučiai, kartais turintys tiesioginį ryšį su pakaruokliais. O prieš mane visuomet minia, net jei visa tai skaito tik vienas žmogus. Arba nė vienas. Kažkokia idiotiška atsakomybė kažkam (?). Nežinau. Juk sakiau, kad tai turėjo būti kas nors kita (o juk tavo turėjimai nėra lygūs maniesiems).
Grįžau gyventi į butą, iš kurio išsikraustėme prieš ketverius metus. Čia praleidau visą savo vaikystę… Keista. Įėjau, o viskas atrodė taip savai svetima. Taip pažįstama, bet drauge – ir niekada nematyta. Tarsi kas nors tą erdvę būtų sunaikinę negrįžtamai. O juk visi daiktai tie patys… Sako, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Gal ir taip. Bet toje pačioje jūroje skęsti gali kad ir penkis kartus. Ir kiekvienąsyk lygiai taip pat bijoti nebeišnirti į paviršių. Per ketverius metus niekas iš esmės nepasikeitė. Gal… apskritai niekas nepasikeitė. Lyg plaučiai būtų pilni vandens, kurio jau nežinia kiek laiko negaliu iškosėti. Viskas kažkaip… kažkaip ne taip.
Paliksiu jus cirke. Su klounais, kurie tikisi atvirsti į žmones, virvėmis, kuriomis ne visuomet vaikšto akrobatai, ir gyvatukais, kurie ne visada būna nuodingi.
— O jūs, jeigu ką
atsiliepkit.

Patiko (6)

Rodyk draugams


Komentarai (2)

  1. Gerda 

    grazus skaitinys

  2. Raminta 

    Ačiū. :)


Rašyti komentarą