BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

/Šis Pasaulis/

2013-08-12 | Be temos

Mano rankos yra žiema. Panagėse tirpstančios sniego kruopelės, priverčiančios sustingti. Kapiliarus, venas, arterijas. Sustingti net laiką, kuomet raudonas nagų lakas ima panėšėti į kraują. Visada mėgau kraujo spalvą ir niekada nesupratau, kodėl vaikai nebestato senių besmegenių. Tiesą sakant, nežinau, ką bendro savyje turi kraujas ir senis su morka vietoje nosies. Gal tiesiog… balta ir raudona spalvos puikiai dera tarpusavyje. Papildo viena kitą taip, kaip abi rodyklės papildo visus sugedusius mano namų laikrodžius. Tiesiog tam, kad jie nebeitų. Nebetiksėtų. Nebejudėtų iš vietos. O gal… gal iš tiesų tarp sniego ir kraujo nėra nieko bendro. Gal yra tik batai, paliekantys įspaudus, batai, sniegą ir kraują galiausiai paverčiantys viena purvina pilka mase, bylojančia apie visas civilizacijos pasekmes, o dar labiau apie tai, kad šiais laikais žmonės turi pakankamai pinigų odiniams batams.
Mano siela yra vakaras. Vakaras, kuris ateina, nors to ir nespėji suvokti. Vakaras, skaudžiai besibraunantis pro juodas žaliuzi ir primenantis kruvinus pirštus, likusius ten, Aname Pasaulyje. Pasaulyje, kuris tau nebepriklauso. O gal niekada ir nepriklausė. Vis dar bandai jį prisiminti: knygos, laukimas ir langas, pro kurį atsiverdavo visai neromantiškas prekybcentrio peizažas. Žmonių jau nebepameni. Jų tarsi nė būti nebuvo. Tik sapnuose kartais pasivaidena Praeities Veidai, dabar jau kone gąsdinantys. Gąsdinantys taip, jog prabundi, išpilta šalto, glitaus prakaito, ir darosi sunku įkvėpti. O kam? Juk mielai nutiltum kartu su laikrodžiais, nugultais storu dulkių sluoksniu. Ir liktumėt štai tokie amžini ten, ant palangės, su žemyn kadaruojančiomis kojomis ir nebylėmis gegutėmis, kurioms taip ir neišmušė dvylika. Bet ne. Sukaupusi visas jėgas, įkvepi Šio Pasaulio. Trečia nakties. Trečia nakties ir rožiniai naktiniai marškiniai su juodais žirneliais ant rankovių. Šiandien tave kankina itin keistos asociacijos. Taip, žirnelių. Nueitum užsivirti kavos, tačiau nuo miego lipte limpančios akys tam priešinasi. Todėl nuslenki tik iki balkono. Sunku suprasti girtų balsų, sklindančių iš apačios, raizgalynę. Visai nesuvoki žodžių. Žinai tik, kad apvemtum visą šį pasaulį, dabar štai klūpintį tau po kojomis. Todėl ir mėgsti gyventi aukštai – tik tam, kad pajustum viso šio pasaulio vergystę. Vergystę sau ir kitiems. Vergystę išsigalvotiems dievams, kurių atvaizdai taip dažnai apliejami alkoholiu, todėl visai netenka prasmės, nors jos ir neturėjo. Girti balsai nesiliauja. Kojos kailinėse šlepetėse ima stirti. Žiemą trečią valandą nakties balkonuose stovi tik arba beviltiški genijai, arba visiški idiotai. Todėl kone persisveri per turėklą, į kurį vis dar laikaisi įsikibusi abejomis rankomis, ir kurį laiką kabai žemyn galva pasaulyje, kuris turi tik trylika aukštų.

Rodyk draugams


Aš noriu… keliauti (viena).

2013-08-06 | Be temos

Šiandien sėdėjau su aštuoniais centais piniginėje. Su supistais aštuoniais centais. Todėl tris stoteles ėjau pėsčiomis. O eidama supratau, kad visgi… esu (ne)laiminga.
Ir nėra čia jokių išvedžiojimų. Jokių diagnozių, depresūchų ir aukos vaidmenų. Kitaip sakant, yra kaip yra. Turbūt.
Jau mėnesį bandau pradėti mokytis italų. Iki mano išvažiavimo į Genują liko pusantro mėnesio, o mokymasis vis dar snaudžia „loading“ režimu.
Jaučiu, kad noriu keliauti. Tiesiog… pasiimti kuprinę ir išnykti. Bent jau kokiam mėnesiui. Į Šveicariją, pavyzdžiui. Viena. Skaičiau, kad Šveicarija – viena saugiausių vietų vienišam keliautojui. Tad gal visgi manęs nepagrobtų, neapiplėštų ir neišprievartautų, ką?.. O pakeleivių tai aš neieškau. Išbūti ilgiau nei tris ištisas dienas su žmogumi man – košmaras. Tad… arba-arba. Turiu dar savaitę laiko apsispręsti (per tą laiką reikia baigti tvarkyti kai kuriuos dokumentus).
Viskas čia nerišlu. Gal taip ir turi būti. Būtent tokioje stadijoje esu šiuo metu – laukiu, kol sprendimas kažkokiu būdu pats pas mane ateis. Tiesa, jau nusipirkau mažą loptopą, tik dar neturiu gero fotoaparato,- su „muiline“, dulkančia trečiame barako spintelės stalčiuje, „toli nenuvažiuosi“.
O kam man visa tai?.. Tiesą sakant, norėčiau pradėti rašyti kelionių blogą ir stebėti, kas iš to išeis. Juk keliauti vienai turėtų būti ne taip jau ir lengva. Pati sau irgi galiu atsibosti. Bet kai rašau… kai rašau, jaučiuosi taip, lyg su kuo nors kalbėčiausi (balsų galvoje dar negirdžiu, bet sulauksim ir šios „stadijos“). O ir įspūdžiais pasidalinti norisi…
Žinau, kad dabar pilna kelionių blog‘erių, gal aš čia niekam nė velnio nebūčiau įdomi, bet… visgi, jei kas nors norėtumėt „pasiskelbti“ potencialiu tokio blog‘o skaitytoju, jeigu šiaip turite kokių patarimų ar norite mane padrąsinti (?), laukiu komentarų, asmeninių žinučių arba laiškų į ramintinablog@gmail.com
p.s. Suprantu, kad šis įrašas – kažkoks „grubiai reklaminis“, bet… nuo kažko juk pradedama. O visą gyvenimą laukiant… gali nieko taip ir nesulaukti.

Rodyk draugams


Autobusų istorija, arba kodėl verta būti negražiems

2013-07-17 | Be temos

Šiandien sėdėjau autobusų stotelėje. Aišku, mieliau būčiau sėdėjusi bare, ir ne niūriam Lietuvos pajūry, o kokiame nors Šarm El Šeicho kurorte, bet ką jau čia… Švietė saulė, autobusas vis neatvažiavo. Dešimt, penkiolika minučių. Nėra. Pradėjau, kaip ir priklauso tūlai lietuvei (?), dairytis aplink: kas čia šalimais sėdi, kas ką telefonu kalba, kas kaip apsirengęs… O tada, visai netyčia (juk kitaip ir negalėjo būti…) vitrinoje pamačiau atvaizdą: susikūprinęs, susivėlęs žmogus žemyn nuleista galva. Tas asmuo, mano didžiai gėdai, buvau aš. Ir tada, būtent tada ryžausi į save pasižiūrėti: purvini (tikrai purvini, pripažįstu) džinsai, gerokai aptrintos „trečiosios kartos stiliaus” basutės („basanoškės, kaip vaikystėj daržely sakydavo), palaidi „koltūnuoti” ir, negana to, raudoni plaukai. Štai, ką iš žmogaus daro gyvenimas… Tiesa, šalia manęs stovėjo mergina, galbūt keleriais metais už mane vyresnė, vilkinti oranžine rytietiškais raštais išmarginta ir žemę siekiančia suknele bei akinamai baltomis basutėmis (ne, čia žodis „basanoškės” jau netinka). Ir… ir man pasidarė apmaudu. Gal net… gėda. Gėda savo apsileidimo, gėda vargiai atnaujinamo garderobo (beje, ne dėl finansinių priežasčių), gėda šiaip jau gražių, bet neprižiūrėtų plaukų, pavirtusiu vienu dideliu raudonu „koltūnu” ant mano galvos kalvų ir pakalnių. Dar labiau nunarinau galvą ir tuo pat metu prisiminiau pradinių klasių mokytojos pasakojimą apie stručius - kad šie, slėpdami galvą smėlyje, tikį, jog niekas jų nemato. Tada supratau, kad daugiausia bendro turiu ne su šunimis, ne su katinais ir net, prieštaraujant giliam mano mamos įsitikinimui, ne su kiaulėmis, o su… stručiais.

Prieš savaitę net tėvas man pasakė: „Bet tai tu kaip vyras.” Ne, barzda ir ūsai man neauga, į seksualinių mažumų gretas taip pat nepretenduoju. O ši gili mintis buvo ištarta po pokalbio apie apsipirkimą „Akropolyje”, kai pareiškiau, kad negaliu ten ištverti daugiau nei valandą, daugiausia - pusantros. Pasirodo, kai ką bendro turiu ne tik su stručiais, bet ir su tėvu, kas mane šiaip jau stebina ne ką mažiau. Turbūt nesunku nuspėti, kad kiekvienas toks apsipirkimas moteriškoje kompanijoje baigiasi pykčiais ar bent jau ore sklandančiu susierzinimu. Visaip būna, bet apie tai - kitoje serijoje.

Išlipu aš visgi ne prie namų, o mieste. Optimistiškai nusiteikiu dar vieną pusvalandį palaukti autobuso, kursuojančio du kartus per valandą, ir nueinu prisėsti į lauko kavinę. „Ant tų nervų”, matyt. Atsigerti juodos kavos ir surūkyti cigaretės. Į veidą spigina saulė, ir dabar mielai paslėpčiau jį smėlyje. Deja, galiu tik plotis visu savo snukelio grožiu į asfaltą. Geriau pagalvojus, neapsimoka,- jeigu mane čia atrastų taip įmantriai nusižudžiusią, ant stalelio gulėtų puspilnis „Slim‘o” pakelis, o jau tada mama neišvengiamai sužinotų, kad rūkau. Tai juk tik šiek tiek baisiau nei mirti tokiomis štai aplinkybėmis… Todėl tik sėdžiu, žiūrėdama, kaip mažame puodelyje senka kava. Atsimenu, kad dvyliktoje klasėje, vadinasi, beveik prieš dvejus su puse metų, sėdėjau prie to paties staliuko, galvodama, kad rytoj, jau rytoj ta lemtinga (?) diena - anglų kalbos VBE. Nejau praėjo jau tiek daug laiko?.. O, atrodo, niekas nepasikeitė. Šalimais vis dar šnekučiuojasi rusiškai ir vis dar dvelkia stipriu ne pačių kokybiškiausių kvepalų aromatu,- jūs jau man atleiskit, bet taip kvėpintis moka tik rusės. Liko pusė studijų laiko. Lygiai pusė. Nevalingai čiumpu cigarečių pakelį ir prisidegu antrą. Gaila, kava jau baigėsi - visada gėriau ją didžiuliais gurkšniais. Kaip kokią lemtį, kurios vandeningoje juodumoje išnyko tie dveji su puse metų.

Autobusas už… 40 minučių. Įlipu į kitą, išlipu prie „Akropolio” ir, nunarinusi galvą žemyn, neriu tiesiai į „Pegasą”. Pasičiumpu dvi knygas, beveik ištuštindama savo banko kortelės sąskaitą, ir nusprendžiu, kad būti „vyru” ne taip jau ir blogai: dauguma gerų rašytojų - vyrai. Sulig ta mintim kresteliu savo raudoną ševeliūrą, persibraukiu tuos purvo paženklintus džinsus ir, pati sau nusiviepusi viename iš prekybcentrių veidrodžių, nusprendžiu, kad (ne)grožis bent jau (ne)įpareigoja.

Rodyk draugams


Hipiai, maldos ir dėlionės (pažadu rašyti dažniau)

2013-07-16 | Be temos

Pastarąjį mėnesį mane yra apėmęs niūraus susitaikymo jausmas. Susitaikymo su viskuo: su tuo, jog gimiau ne Argentinoje (ar šiaip kur Pietų Amerikoje), jog nesu „charizmatiška asmenybė”, paskui kurią seka minios, jog nemoku išsikelti sau konkrečių tikslų, o ką jau kalbėti apie jų įvykdymą, jog jau mėnesį ruošiuosi pradėti savarankiškai mokytis italų kalbos, tačiau tas ruošimasis taip ir lieka ruošimosi, jog jau gerą pusmetį galvoje vis sukasi mintys apie knygą, bet, nors kažin kokie minčių Ariadnės siūlai lyg ir yra, niekaip nesiryžtu pradėti: atrodo, jog, pamačius baltą lapą purvinokame kompiuterio ekrane, visos mintys išsisklaidys kaip tas raudonas helinis balionas vaikystėje, kuris, pakilęs aukštai į dangų, nuskrido, nes buvau apsivyniojusi jį aplink vieną pirštą. Tada norėjau, kad egzistuotų koks nors balionų dievas, kuris jį priglaustų. O dabar norėčiau, kad egzistuotų koks nors „gyvenimo tvarkybos ir tikslų vykdymo” dievas, kuris sugebėtų išspręsti mano gyvenimo dėlionės rebusą (Jei ta mano dėlionė - paveikslėlis, kuo nesu visiškai tikra, tai ten turbūt pavaizduotas Barrio de la Boca - vienas iš gyvenamųjų Buenos Airių rajonų. Štai šitas:

Žinau, kad vaizdelis hipiškas. Ir, žinot, jeigu nebūčiau apsigimusi melancholikė, turbūt būčiau hipė. Yra manyje to hipiškumo, yra, ypač tais retais gyvenimo periodais, kai viskas (lyg ir) sekasi ir kažin kodėl pasijuntu labai mylinti žmones. Beveik visus. Beveik be išimčių. Buvo mano gyvenime toks periodas. Tada vaikščiojau vilkėdama gėlėtus sijonus, dar labiau gėlėtus marškinėlius ir truputį mažiau gėlėtus sportbačius. Daug rūkiau parkelyje prie bėgių, o traukinių mašinistai, turbūt norėdami mane pagąsdinti, papypindavo, ir aš sudrebėdavau bei labai žavingai apsidrėbdavau cigarečių pelenais. Todėl  dauguma tų sijonų, atspindėdami tuometinį mano gyvenimo būdą, buvo skylėti, aš dėl to nepergyvendavau ir netgi buvau labai pamėgusi savo pačios kompaniją. O tai, jog nesu gėlių vaikas, man paaiškėjo tada, kai supratau, jog nemėgstu gėlių: nei jų laistyti, nei tręšti, nei juolab ravėti ar dar ką nors su jomis daryti. Kitaip tariant, mano gyvenimo dėlionėje įvyko egzistencinis lūžis, ir visi gėlėti skudurėliai rado vietą spintos gilumoj - turbūt jie ir dabar ten tebesimėto. Todėl hipiškas teliko tik manosios „pūzlės” paveiksliukas, jungiantis turbūt du neįmanomus mano egzistencijos šioje žemėje aspektus: būti laisvai visomis prasmėmis (nuo minčių, nuo žmonių, net nuo savęs, etc., etc.) bei būti gimus kitame žemės rutulio pusrutulyje - Argentinoje. Kaip jau ten buvę, kaip nebuvę, pirmąjį savo vaikišką klyksmą man teko padovanoti ant kapinių pastatytiems (sako, dėl to ten labai bloga energetika) Klaipėdos gimdymo namams, ir gal todėl aš visgi esu ta nelemta melancholikė, žiūrinti štai dabar į beržą svyrūnėlį, už lango blaškomą vėjo, o ne į žmones, gatvėje šokančius tango, ir vargšus, savo gyvenimo godas reginčius tiesiog kitomis spalvomis.

Visada mąsčiau, kad pirma vieta, į kurią nueičiau bet kuriame Argentinos mieste, būtų bažnyčia. Žinau, jog žmonės ten labai tikintys, daug katalikiškų universitetų, siuntinėjančių studentams laiškus su kvietimu mišias. Keista, jog yra daugybė katalikiško jaunimo grupių, todėl pasakius, kad, tarkime, esi netikintis, gali sulaukti kreivų žvilgsnių ne tik iš senyvo amžiaus žmonių, bet ir iš jaunimo. Dabar bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodo,- nesėkmingai. Tai turbūt vargiai įmanoma mūsų kultūros kontekste… Ir visgi įdomu būtų pamatyti, kaip vyksta pamaldos TIKRAI krikščioniškoje šalyje. Ne todėl, kad būčiau prisiekusi katalikė (per savo trumpą gyvenimėlį esu buvusi ir „budistė”, ir „krišnaistė”, ir „ateistė” ir kas tik nori…). Tiesą sakant, nežinau, kodėl čia mane apniko mintys apie bažnytinius reikalus. Gal dėl to, jog sekmadienį su tėvais buvom mišiose (ne, mes toli gražu nesam idiliška vakarais bendrą maldą kalbanti katalikų šeima - toks įvykis, kaip aną sekmadienį, nutinka maždaug kartą-du per metus, ir galbūt tai būna vienintelė diena, kai kam nors netenka su kuo nors apsižodžiuoti). Taigi, bažnyčioje… O ten - vien seni žmonės. Baisu ir pagalvoti, kas laukia visos (pūvančios) bažnytinės sistemos po 20 metų… Juk daugumai tų žmonių belikę gyventi kokie 5-10 metų. Jau nekalbant apie tai, kad, pavyzdžiui, šalia manęs sėdėjęs senolis aiškiai atėjo ne Dievui už dar vieną gyvenimo dieną padėkoti, o tik pasižvalgyti, kaip kas apsirengęs, kaip kas pasidažęs, gal dar ir kokių pažįstamų tarp vienodai žilų galvų paieškoti… Beje, jis maždaug pusę mišių laiko buvo sukišęs savo juodanagį pirštą sau į nosį, todėl turbūt suprantate, jog mano mintys sukosi tikrai ne apie „Sveika, Marija” ir „Tėve mūsų”…

Taip ir neaišku, kaip gi turėtų baigtis šis įrašas - ar melancholiškais atodūsiais, ar tuo tyliai ištartu „Amen”, ar… ar man tiesiog nueiti į „Maximą”, nusipirkti kokių 600 detalių dėlionę su Eifelio bokštu, du „Geišos” šokoladus, išsivirti puslitrį kavos ir sušlamšti savo gyvenimą,- sako, šokoladas pakelia nuotaiką… O „pūzlė” palauks… (kada nors ir savo spintą su į jos „juodąją skylę” nukištais gėlėtais išblukusio geltonio sportbačiais teks susitvarkyti, o tai jau bus kur kas baisiau, nei savo nosies turinį panagrinėti nusprendęs senukas).


Rodyk draugams


Laimingi (ne)laimingieji

2013-07-06 | Be temos

Life‘s a bitch? Tiesa, toks jau tas gyvenimas, ir tu čia, žmogus, prieš vėją nepapūsi (norėjau išsireikšti kitaip, bet cenzūros likučiai mano perkrautose smegenyse, pasirodo, vis dar demonstruoja savo kaprizus).
Apie ką aš čia? Ogi apie žmonių tipus. Ne, ne MBTI. Po ilgų kontempliacijos ir balansavimo ties depresijos (?) riba savaičių padariau vieną aiškią išvadą - žmonių tipai yra du: tie, kuriems sekasi, ir tie, kuriems… spėkit. Jau atspėjot? Taip, tie, kuriems (ne)sekasi, kitaip tariant, nesiseka.
Sakykit jūs ką norit, bet man gyvenime iš esmės ir tėra tekę sutikti šiuos du tipus. Tiesa, nesakau, kad mano duomenys tikslūs, nes, prisipažinsiu, nesu žmogus, feisbuke turintis 400 draugų ir kiekvieną mielą vakarą varantis pasitūsint su chėbra. Tai va, čia jau jūs galite su manim ginčytis į sveikatą. O bet tačiau sutikit – turbūt kiekvienas pažįstame tokių personų, kurioms, atrodo, gyvenimas dėliojasi savaime kaip kokios „Tetrio“ kaladėlės: vienas paliko, kitą atrado, trečias kažkur pakvietė, ketvirtas darbą siūlo, penktas… tokie žmonės, atrodo, nė piršto nepajudina, bet… puikiai iliustruoja tą labai jau lietuvišką posakį: „nesisuksi – negyvensi“. Kalbu aš čia ne iš pavydo (na, gal biškį…), o tiesiog todėl, kad tai – faktas kaip blynas (neprisvilęs, tikėkimės…). Aišku, galima čia pradėt prikišinėti visokius pop psichologijos veikalus, postringaujant, kad žmogus yra savo likimo, laimės, sėkmės, ateities ir t.t. ir t.t. kalvis, bet… Bet žinot, ką aš jums pasakysiu? Jei jau atseikėjo tau dievulis nedėkingą snukelį, tai nereikia stebėtis, kad draugė su dėkingu snukeliu į savo gyvenimą pritrauks šiek tiek daugiau palankių aplinkybių ir panašių mažmožių. Ir tik jau nereikia visų tų dvasinių grožių. Aš, pavyzdžiui, kartais atsikeldavau ryte, paglostydavau šunį, pagalvodavau, kaip gražiai pro langą šviečia saulė, ir pasijausdavau labai dvasiškai graži. Labai labai. Tiesa, veidrodis visada sugrąžindavo mane į realybę. Po kelerių metų nusprendžiau savęs nebeapgaudinėti.
Taigi va, kalba pasisuko apie antrąjį – nesėkmingųjų – tipą. Atrodo, niekam, žmogus, pikto nelinki, socialinių įgūdžių lyg ir netrūksta, mokaisi gerai, o kartais dar ir kokią knygą paskaitai, kad visai nenudurnėtum, bet vis tiek gali raudonuoti prieš gimines ir artimuosius, kai teta pareiškia, kad jos draugės dukra prestižiniam Londono universitete studijuoja, gerai uždirba ir jau beveik vestuves planuoja. Žodžiu, gyvena taip, kaip (turbūt) turėtų gyventi visi normalūs žmonės. O tada tik pyst (čia juk ištiktukas, kurį oficialiai pripažino VLKK) tau į galvą šauna mintis, kad turėtum padvėsti iš gėdos, nes sėdi Lietuvoje, darbu net nekvepia, šeima – juo labiau. O ir mama, žiū, kažkokiu verksmingai beviltišku žvilgsniu žiūri į tavo tokias pat šuniškai liūdnas akis.
Be to, feisbuke neturi 400 draugų. Ką jau ten… sugrįžti po dar vienų studijų metų į gimtąjį miestą atostogoms, ir supranti, kad netgi tie kažin kada buvę draugai užsiėmę šeimų kūrimais arba tiesiog virtę etatiniais feisbuko statusų „mėgėjais“. Ir jauties, žmogus, į kažkurį traukinį pavėlavęs. Matyt, per ilgai užsižiopsojai į savo dvasinį grožį, kuris, manyk, nebuvo toks jau ir gražus…

P.S. Tikiuosi, visi supratote, kad tekste daug ironijos ir grotesko.

Rodyk draugams


O jeigu ką, tai jūs turit visai ne tai, ką turiu aš. Nes taip juk būna.

2013-07-03 | Be temos

Nežinau. Turbūt tai turėtų būti kas nors kita. O juk galiausiai visi turėjimai išnyksta ir telieka tik smaugianti kasdienybė, ant kurios auksinės virvės pati, to nė nežinodama, (?) pasikabini. Todėl gal ir turėjo būti būtent taip. Aš juk virvių nemėgstu. Gal dėl to, kad jos pranašauja liūdną galą, o gal ir todėl, kad mano giminės istorija nemenkai susijusi su virvėmis ir vonių gyvatukais. Štai čia romantika ir baigiasi, nors jos (veikiausiai) net ir nebuvo. Ir būti neturėjo. Vis dėl tų auksinių… Ir dar dėl to, kas nėra nei „šita“, nei „kita“.
Seniai nerašiau. Kokius tris mėnesius. Visiškai. Jaučiuosi lyg ir praradusi įgūdžius (?), dabar turbūt kabančius ant virvės, nugultos sesijos dulkėmis. Šiandien žodžiai dėliojasi sunkiai, mintys kažkodėl nerišlios. Gal apskritai neturėčiau rašyti. Arba… arba čia – tik trijų mėnesių abstinencijos rezultatas. Dabar vėl „įkalsim“ raudono kaip kraujas vyno ir viskas susidėlios į savo vietas. Ir vėl kaip anksčiau – padrikai, skausmingai ir be aiškios priežasties. Knygos, lapai ir visi buities rakandai – beviečiai. Sielą juk ne taip ir lengva užsitarnauti – trijų mėnesių neužteks. Visiems alkoholikams šiek tiek dreba pirštai. Ir ne, čia visai ne savosios būties pateisinimas. Tik faktas. Toks pat, kaip ir tas, kad trys nerašymo mėnesiai galiausiai priverčia suprasti, jog visgi nieko daugiau ir nemoki. Bukowskis sakė, kad, jei būtų daręs tai dėl kitų, niekada nieko nebūtų parašęs. Aš irgi taip norėčiau – rašyti dėl savęs. Sėdi sau štai čia prie apsilupinėjusio stalo, kurio stalčiai tušti, ir kalbiesi su savimi. Kalbiesi, kalbiesi, kalbiesi. Be pradžios ir pabaigos,- kaip koks autoatsakiklis, vis kartojantis: „O man ne visi namie man ne visi namie man ne visi namie man ne–“Padedi ragelį. Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Būtent dėl to nuolat trūkinėjančio ryšio tarp savęs ir teksto jaučiuosi kaip klounas, bandantis pažiūrėti į savo didelę raudoną nosį ir besišypsantis pro sukąstus dantis, tarytum skaičiuotų valandas, kuomet gi pagaliau pasibaigs pasirodymas, grimas bus nuplautas ir jis vėl pasijus žmogumi. Tačiau klounas tam tikra prasme visada lieka klounu – net gyvenime. Profesija palieka savo įspaudą. Kaip ir neatsakyti telefono skambučiai, kartais turintys tiesioginį ryšį su pakaruokliais. O prieš mane visuomet minia, net jei visa tai skaito tik vienas žmogus. Arba nė vienas. Kažkokia idiotiška atsakomybė kažkam (?). Nežinau. Juk sakiau, kad tai turėjo būti kas nors kita (o juk tavo turėjimai nėra lygūs maniesiems).
Grįžau gyventi į butą, iš kurio išsikraustėme prieš ketverius metus. Čia praleidau visą savo vaikystę… Keista. Įėjau, o viskas atrodė taip savai svetima. Taip pažįstama, bet drauge – ir niekada nematyta. Tarsi kas nors tą erdvę būtų sunaikinę negrįžtamai. O juk visi daiktai tie patys… Sako, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Gal ir taip. Bet toje pačioje jūroje skęsti gali kad ir penkis kartus. Ir kiekvienąsyk lygiai taip pat bijoti nebeišnirti į paviršių. Per ketverius metus niekas iš esmės nepasikeitė. Gal… apskritai niekas nepasikeitė. Lyg plaučiai būtų pilni vandens, kurio jau nežinia kiek laiko negaliu iškosėti. Viskas kažkaip… kažkaip ne taip.
Paliksiu jus cirke. Su klounais, kurie tikisi atvirsti į žmones, virvėmis, kuriomis ne visuomet vaikšto akrobatai, ir gyvatukais, kurie ne visada būna nuodingi.
— O jūs, jeigu ką
atsiliepkit.

Rodyk draugams


Sapnuosim.

2013-05-22 | Be temos

Aš norėčiau išgelbėti tavo miestą. Susapnuoti. Išlukštesni sapno geldeles. Ir kalbėtis. Su kuo nors iš tikrųjų kalbėtis.

Nors gal… gal nemoku būti su žmonėmis. Jų šaligatviuose, jų kavos puodeliuose, nemoku vogti laiko. Niekada nemokėjau. Todėl tik tylėsim. Bet iš tikrųjų tylėsim. Ir gal net apsimesim, kad sapnuojam, apsimesim, kad esam žmonės, ne gatvės. Ir net ne užrašai pageltusiuose senų sąsiuvinių lapuose, kuriuos vis dar gaila išmesti, nors ir žinai, jog jie jau nebeturi jokios reikšmės. O juk niekada iš tikrųjų nemokėjai skaityti nei rašyti. Veblendavai kažką panosėj, rūkydavai, springdama kavos tirščiais, rūkydavai, nes labai mylėjai Tūlą, jos keistumą ir nesugebėjimą būti su žmonėmis. Skausmingą iki ašarų nesugebėjimą. O gal juokingą. Gal mylėti galima tik žmones, kurie nemoka būti… su žmonėmis? Ir be jokių romantinių seilionių. Kaip draugus mylėti, kaip neegzistuojančią Tūlos viziją, visapusiškai. Reikia ko nors, kas mokėtų garsiai tylėti, nes kitaip ir neišmoksi nei skaityti, nei rašyti, kitaip ir liksi vartydama Tūlą, badydama tik nujausti, įsivaizduoti, išgyventi. Judesius ir žodžius išgyventi. Nors gal šitai jau būtų per daug. Sėdi balkone nutrupėjusiomis sienomis, įsisupusi į baltą chalatą purvinomis rankovėmis, šalimais pasidėjusi beveik jau tuščią pakelį. Idiote, net kėdės neturi. Sėdi ant žemės, tik Tūla rankose, ji ir jos nelaimingas gyvenimas, ir visgi kažko bendro esama tarp jūsų. Gal - tas varganas bndrabučio kambarys už 150 ir tas kedės nebuvimas, tas žinojimas, kad tuoj nusivilksi vyno, visa už mirtį baisesnė. Bet kodėl mes tokie buitiški? Kaip kokios žemės kirmėlės. Juk apie sielą reikėtų, apie aukštas materijas. Nors kai, žmogus, net kėdės neturi, tai šiknon. Užtat knygų daug, sakytų Kunčinas, juokdamasis iš manęs, klaikiai juokdamasis, ir vyno, svarbu, yra, ir skaityti jau, va, mokaisi, žodžius beveik atkartoji, belieka tik imituoti judesius, Ir vis tiek aš tave myliu, sakyčiau, taip, kaip Tūlą, Ivanauskaitę ir Cortázar, taip besąlygiškai, kaip gali mylėti tik žmogus, nepažįstantis tos mandališkos jūsų abėcėlės, ir na chuj man tos kėdės, aš su savais ir ant žemės, ir pro langą. Geriausia - pro langą. O tada sapnuosim. Ir tylėsim.

Rodyk draugams


Tavo miestą skaičiuoju iki penkių.

2013-05-11 | Be temos

Kartais aš norėčiau būti fatališka. Vaikščioti siauromis Vilniaus senamiesčio gatvėmis, gerti alų mažuose jaukiuose baruose, pro kurių langus matyti vis dar (niekada) nemiegantis miestas, ir lėtai rūkyti atsirėmus į žemę siekiantį parduotuvės vitrinos stiklą, užsigeriant kava. Jausti, kaip ji nuteka gomuriu, burnoje palikdama veik jau nebejuntamą, mėtas primenantį skonį. Užsimerkti. Girdėti, kaip šalimais nesiliaudami kalbasi žmonės. Tai yra jų, mano, tavo - mūsų gyvenimas. Jis toks - dažnai varganas vieno vakaro spektaklis, kuriame viskas - melas. Kaip ledukais praskiesta šalta frappe, kur tiek tos kavos ir belikę… Ir visgi gera ją gerti. Nes vasara, nes vakaras, naktis, nes mes tokie, mes, šito miesto elgetos, šiandien pavargome, todėl mokame už praskiestą kavą, kurioje visada ištirpsta mano lūpdažis. Kruvinoji (kava)merė. Ir vėl lieku bespalvė. Bet argi dabar tai svarbu? Juk puikiai moku meluoti, visada mokėjau. Paskui… paskui ir vėl gersiu pilką, plaučius skaudžiai spaudžiantį rytą. Nejau užsimiršti - nuodėmė?

Visada, visada sėdėčiau užimerkusi ir klausyčiau džiazo. Kol mane parvežtų namo… nors ne. Mano namai - akmenimis grįstos gatvės. Ir šviesos. Šviesos ten, kur niekada nebuvo tunelių. Ir gal… gal reikėtų dar ką nors pasakyti. Bet niekada neturiu žodžių. Jie visuomet išeina į niekur - į tas gatves, į tą laiką, į miestą, kuriame galima būti ne visai savimi. Arba beveik ne savimi. Kartais būnu  ta, kuri išsisemia, ir man visai neapmaudu, jog nieko nepasakiau. Juk ir neturėjau. Kaip ir, atrodo, turėjau gyventi kitokį gyvenimą. Pažinoti kitokius žmones. Būti - - -

Juk, kai ko nors turime tiek nedaug, tylime. Kad kas nepavogtų. Kad kartais… kartais apsimestume laimingi ir plačiai šypsotumėmės miestui, kurio visai nepažįstame. Jūs tik niekam nesakykit.


Nebuvo nieko

Švintančios rankos venos žodžiai

surikuotos skudurinių lėlių pasakos, pasiskolintos

iš kažkurios vaikystės patalo, kai jau nebeverkdavom,

bet beveik ir

nebesijuokėm

o kam?,- klaustum. O kam?

Nežinočiau, ką atsakyti. Tylėčiau.

O kam?

Vaikystėj mes irgi tylėdavom

Ir net kažkaip juokingai graudžiai

pro ašaras

stebėdavom debesis.

——————————————

Aš juk niekada akyse neregėjau

skudurinės lėlės.

Rodyk draugams


¿Tik dár víenas pirmádienis?

2013-05-06 | Be temos

Dar viena beprasmė diena. Beprrasmių paskaitų, pokalbių, beprasmių žingsnių, riebios kavos puodelių, pyrago. Tik tekstas buvo prasmingas. Apie tai, kokie žmonės vienas kitam svetimi. Per savo smartphone’us nei aplinkinių akių nebematome. Gal ir tiesa visa tai. Nors ir neturiu išmaniojo. Mano telefonas apdaužytas. aptrankytas ir be dangtelio. O žmonės - vis tiek svetimi. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad norėčiau sutikti jų kuo mažiau. Ir kuo rečiau. Užmiršti visas mandagias frazes, kuriomis bandau numarinti tavo asmeninės erdvės pažeidimo jausmą. Šiaip ar taip, mes jau ESAME svetimi. O visa kita - dėl akių.

Tapau egoiste. Arba…. egocentrike. Vis apie save ir apie save,- lyg tai kam nors rūpėtų. Mano rytai, mano miestas, mano gatvės, mano kasdien matomi žmonės, mano praleisti telefono skambučiai…. mano, mano, mano. Šį žodį apskritai reikėtų pašalinti iš kalbos. “Mano” turėtų virsti tiesiog abstrakcija, tuo, kas neapibrėžiama. Bet juk mes tokie individualistai…. jau net ir patys save beužmirštantys.

Man atrodo, kad kai kurie žmoės yra gimę liūdėti. Aš - tarp jų. Liūdesys - kaip praba - neužtušuosi ir neištrinsi.  Net jei savaitę ištempiau nerūkiusi. Net jei nusprendžiau pradėti labiau rūpintis savmi (nors juodos spalvos atsikratyti dar nepavyko), net jeigu… net jeigu kartais pavyksta save įtikinti, kad viskas gerai. Arba bent jau taip, kaip turi būti. Arba… arba kad kitaip būti negali. Hay cosas que sangran por dentro y nadie las puede notar.

Nuryju paskutinį pyrago kąsnį. Mano liūdesys sotus. Mes jau išmokom… dalintis.

Rodyk draugams


Mano raudonas pavasaris.

2013-05-02 | Be temos

Keista. Pavasaris. Troleibusų ratų cypimas, girdimas pro trylikto aukšto langą. Reikėtų pailsėti. Nuo žmonių, minčių ir apledijusių prisiminimų. Šiek tiek pasirūpinti savim. Ir gal kartais (ir vėl) pasidažyti lūpas raudonai. Nežinau, kodėl mano sąmonėje raudonos lūpos yra lipte sulipusios su balta plona cigarete. Ir vis tiek… metu. Reikia rūpesčio. Šiek tiek pavasario ir sau, ne tik troleibusams.

Dažnai jaučiuosi kvailai, nes nesuprantu to, ką kiti supranta išsyk. Pavyzdžiui, kodėl kažkas sugalvojo progas. Ir šioms būtina paklusti. Juk artėja Mamos diena. Netikėtai pasirodysiu tarpdury su puokšte rožių, ir mama labai apsidžiaugs. Juk žinau. Turėčiau jausti dėkingumą už tai, kad paleido mane į šį pasaulį. Tiesą sakant, nejaučiu. Gerbiu, myliu, bet… nesu dėkinga. Gal tarp žmonių, kurių žodžius pernelyg dažnai apgaubia tyla, taip jau būna. Todėl stovėsiu su tomis rožėmis kaip kokia išsiviepusi statula iš plastelino. Kitoj rankoj - šampano butelis. Juk taip reikia. Taip būtina, kad kiti bent vieną dieną pasijaustų laimingi. Ypač mama - žinau, kad jai to labai reikia, todėl šį savaitgalį nusispjausiu į kursinį. Pražuvėlė sugrįš. Kaip visada - trumpam. Mažyčiam dviejų dienų euforijos spektakliui. Ilgiau… ilgiau būtų tiesiog per baisu galvoti apie savo laimę. Kaip ir apie savo pavasarį.

Savo knygas, kurių pirmuosiuose puslapiuose norėčiau palikti raudonų lūpų žymę. Ir koks skirtumas, ką žmonės pagalvos. Aš juk sakiau, kad kartais jų nesuprantu. Nesuprantu visai.

Rodyk draugams