BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Šlykšt-žmonės.

2013-04-17 | Be temos

Būna šlykščių žmonių. Žiūri į tave žuvies akimis, kažkokiu pavandenijusiu žvilgsniu, o tu mąstai, kodėl kažkas iš Ten tokiam žmogui nepadovanojo net pakenčiamos akių formos. Tik du viršun kylančius plyšius, primenančius žuvies žiaunas. Žuvies, per sausrą išmestos į krantą ir jau beveik nujaučiančios grėsmingai artėjančią mirtį. Norėtum nusukti žvilgsnį. Kuo greičiau pasprukti nuo tų gličių, siurbte siurbiančių akių. Nuo Mirties Plyšių, spoksančių į tave. Ryjančių. Gal todėl, kad jie jau žino, pasąmoningai suvokia besiartinančią mirtį.

Pokalbiai niekada nebūna reikšmingi. Vis apie tą patį: pavasarį, studijas, universitetą. Su keliais nežymiais vingiais. Bereikšmiais posūkiais. Trumpomis penkias minutes tetrunkančiomis atvirumo valandėlėmis, po kurių ir vėl tampame svetimi. Tokie, kokie visada ir buvome. Kokie ir privalome būti. Saugus, kruopščiai pamatuotas atstumas. Per toli nenuplauksi. Per daug neskaudės.

Gal apskritai visų mūsų gyvenimai yra melas. Nesąmoningai susikurta ir sąmoningai visiems pasakojama istorija, kurios iš tikrųjų niekuomet nebuvo. Dar viena fikcija, kurią dažniausiai sukuria apatija ir vienatvė. O gal - baimė. Baimė pasakyti per daug. Per mažai. Arba… arba tokio sup**** gyvenimo baimė; viena diena keičia kitą, po vieno butelio seka antras.

Ir kažkas trankosi. Pramerki užtinusias akis, prisimindama, kad vydzžių narveliai ką tik sūpavosi sapne. Nėra jokios tylos. Jokios ramybės. Niekada nebuvo. Tik traškesys, bruzdesys ir girgždėjimas, primenantis sugedusią ne pirmą dešimtį skaičiuojančią radiją, tokią kaip vaikystėje - raudoną ir niekuomet nenutylančią. Užsidengi galvą ir  guli užsimerkusi. Negalėtum tiksliai pasakyti, kiek praėjo laiko. Dešimt. Penkiolika minučių. Valanda. Laikas ištįsta kaip ir sapnas, kuriame (puikiai pameni) šiandien vaidenosi akvariumų vėlės.

Ir vėl bandai baigti pokalbį, jau kone skęsdama tame drumzliname mėlyje. Purviname akių dugne. Dėl tokių minčių jautiesi šlykščiai. Juk dabar viskas apie dvasinį grožį, dabar nėra negražių žmonių. O jeigu…. jeigu yra, tylėk, vandens į burną prisisėmusi. Tylėk ir sapnuok akvariumus, sapnuok auksines žuveles, sapnuok, sapnuok, sapnuok, kol kas nors pažadins, kol sugrąžins į įprastą šių dienų bruzgesį, kuriame tau jau seniai nebėra vietos.

Patiko (7)

Rodyk draugams


Komentarai (4)

  1. choharuko 

    Vietos tai yra, tik ją atrast reikia…

  2. Raminta 

    O kas čia žino… Žaisti “aklą vištą” galima visą gyvenimą.

  3. choharuko 

    Tai atmerk akis, ne viskas tik juoda ir balta. Ne visi tokiomis akimis į tave žiūri. Sunku yra gyventi, bet tam, kad gyventum, pati turi to norėti. Ir nepasiduoti. Aš žinau, nes pati tik neseniai to išmokau. Tiksliau, neseniai ryžausi iš tiesų gyventi. Ir tai nėra lengva. Sunku. Bet verta visų tų pastangų. Ir į mane tokiom akim žiūri, bet aš nepasiduodu. Ir vis dar ieškau vietos po saule. Tiesiog būk stipri, būk tokia, kokia nori būti. Kvailai viskas skamba, bet kai atrasi tą stiprybę… Patikėk, jausmas neapsakomas.

  4. Raminta 

    Manau, kartais, kai pradedi jausti, kad gyvenimas lyg ir stovi vietoje, niekas nesikeičia, tiesiog reikia pokyčių. Kardinalių ir esminių. Tokių, kurie sukrėstų tiek visą vidinį, tiek ir išorinį tavo pasaulį. Jaučiu, kad man to labai reikia, tačiau privalau palaukti dar du likusius studijų metus. Ir lauksiu.
    O gyventi noriu. Tikrai. Tik jau pusantrų metų neapleidžia jausmas, kad tam kažkur giliai miegančiam entuziazmui pažadinti būtina apsukti savo pasaulį 360 laipsnių kampu. O kaip bus - kas čia žino…


Rašyti komentarą