BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Tavo miestą skaičiuoju iki penkių.

2013-05-11 | Be temos

Kartais aš norėčiau būti fatališka. Vaikščioti siauromis Vilniaus senamiesčio gatvėmis, gerti alų mažuose jaukiuose baruose, pro kurių langus matyti vis dar (niekada) nemiegantis miestas, ir lėtai rūkyti atsirėmus į žemę siekiantį parduotuvės vitrinos stiklą, užsigeriant kava. Jausti, kaip ji nuteka gomuriu, burnoje palikdama veik jau nebejuntamą, mėtas primenantį skonį. Užsimerkti. Girdėti, kaip šalimais nesiliaudami kalbasi žmonės. Tai yra jų, mano, tavo - mūsų gyvenimas. Jis toks - dažnai varganas vieno vakaro spektaklis, kuriame viskas - melas. Kaip ledukais praskiesta šalta frappe, kur tiek tos kavos ir belikę… Ir visgi gera ją gerti. Nes vasara, nes vakaras, naktis, nes mes tokie, mes, šito miesto elgetos, šiandien pavargome, todėl mokame už praskiestą kavą, kurioje visada ištirpsta mano lūpdažis. Kruvinoji (kava)merė. Ir vėl lieku bespalvė. Bet argi dabar tai svarbu? Juk puikiai moku meluoti, visada mokėjau. Paskui… paskui ir vėl gersiu pilką, plaučius skaudžiai spaudžiantį rytą. Nejau užsimiršti - nuodėmė?

Visada, visada sėdėčiau užimerkusi ir klausyčiau džiazo. Kol mane parvežtų namo… nors ne. Mano namai - akmenimis grįstos gatvės. Ir šviesos. Šviesos ten, kur niekada nebuvo tunelių. Ir gal… gal reikėtų dar ką nors pasakyti. Bet niekada neturiu žodžių. Jie visuomet išeina į niekur - į tas gatves, į tą laiką, į miestą, kuriame galima būti ne visai savimi. Arba beveik ne savimi. Kartais būnu  ta, kuri išsisemia, ir man visai neapmaudu, jog nieko nepasakiau. Juk ir neturėjau. Kaip ir, atrodo, turėjau gyventi kitokį gyvenimą. Pažinoti kitokius žmones. Būti - - -

Juk, kai ko nors turime tiek nedaug, tylime. Kad kas nepavogtų. Kad kartais… kartais apsimestume laimingi ir plačiai šypsotumėmės miestui, kurio visai nepažįstame. Jūs tik niekam nesakykit.


Nebuvo nieko

Švintančios rankos venos žodžiai

surikuotos skudurinių lėlių pasakos, pasiskolintos

iš kažkurios vaikystės patalo, kai jau nebeverkdavom,

bet beveik ir

nebesijuokėm

o kam?,- klaustum. O kam?

Nežinočiau, ką atsakyti. Tylėčiau.

O kam?

Vaikystėj mes irgi tylėdavom

Ir net kažkaip juokingai graudžiai

pro ašaras

stebėdavom debesis.

——————————————

Aš juk niekada akyse neregėjau

skudurinės lėlės.

Patiko (8)

Rodyk draugams


Komentarai (4)

  1. elivdar 

    Vien jau pavadinimas vertas literatūrinės premijos! Tiesiog ištirpau tekste, buvo malonu.

  2. Raminta 

    Daugiau tokių komentarų, ir mano savimeilė mane pražudys… :)
    Juokauju. Turbūt. Ačiū. Tikrai labai malonu sulaukti tokio įvertinimo. :)

  3. arbatajuodoji 

    skaitau, ir jaučiu tai, ką aprašai :) labai patiko.

  4. Raminta 

    Ačiū. :)


Rašyti komentarą