BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Tikėjimas. Sugriauti stereotipus.

2009-12-30 | Be temos

… Kalbėjomės apie Dievą. Krikščioniškąjį Dievą visai nekrikščioniškoje aplinkoje: ant stalo stovėjo keli bokalai alaus, kažkur mėtėsi užmirštas cigarečių pakelis, aplink buvo girdėti daug sumišusių garsų bei balsų. Galbūt būtent dėl to ir nusprendėme paliesti tikėjimo temą - dėl “paklyusių avelių”, susispietusių bare, tarp kurių, žinoma, buvome ir mes patys… “Įdomu, kiek jų lankėsi Bažnyčioje per Kalėdas?” ,- pagalvojau ir šiek tiek smerkiančiu žvilgsniu nužvelgiau visus priešais save. O juk ir pati maldos namuose šiuo šventuoju laikotarpiu nebuvau. Tiesą sakant, neatsimenu, kada paskutinį kartą ten lakiausi… Galbūt… per senelio laidotuves, “iš reikalo”. Ir, tiesą sakant, visiškai nejaučiu poreikio. Jokio. Tad gal ir gera žinoti, jog yra daugiau tokių “neklusnių avelių” - palaikymo komanda, kaip sakoma…

Būtent - avelių. Tokių mažų baltų gyvulėlių su ragais, kuriems gali nukirpti kailį. O šiaip menka iš jų nauda. Nepamelši juk, ne ožka ir ne karvė. Tiesa, kiek kitokia situacija yra su “žmogiškosiomis avimis” ir “avinėliais”. Juos pamelšti galima, oi, dar ir kaip galima. Pasakė štai jaunas kunigėlis gražų pamokslėlį, suvirpino kokios pamaldžios bobulytės širdį, ir, žiū ,- dešimt litų jau yra aukų dėžutėje. Tiesa, ta moterėlė paskui veikiausiai neturės iš ko nusipirkti duonos, ką jau kalbėti apie sausainius, tačiau… ji juk krikščionė, Dievas jai atlygins. Po mirties. Grabe ąžuoliniam. Bet… atlygis bus, kaip be jo…

Pintas krepšelis štai jau ir pilnas banknotų - po dešimt, dvidešimt litų… Kunigėlis, nutaisęs pamaldžią miną, trumpam priklaupia, paskui nusineša juos į kambarėlį, kur, kaip sakoma, virs jie “Kristaus kūnu ir krauju”. Tačiau aš drįsčiau tuo suabejoti - veikiausiai brangiu vynu ir tikra Kalėdine vakariene. Už pinigus vargšės kuprotos moterytės, kuri tuo metu sedės bakūžėje su duona ir vandeniu… Bet ji Dievui aukojo, Dievui! Ir nueis jie į kone dievišką skrandį pamokslininkų, keletą metų prasikankinusių seminarijoje… Taip, verti jie ir vakarienės, ir ne tik! Vynelio dar, brol, vynelio…

Štai čia bandžiau sudėlioti trumpą istorijėlę iš mūsų pokalbių nuotrupų. Koks to tikslas?.. Galbūt jo ir nėra. Tačiau vis dėlto verta pagalvoti apie tai, jog kartais mes užsimerkę linksime, meldžiamės ir klaupiamės prieš visas nusistovėjusias, neretu atveju ir iškreiptas, dogmas, kurios dažnai tampa dar vienu būdu pasipelnyti… “Nes juk tik auksas valdo  mus…”

Dialogo ištrauka:

- Mano tėvas gyvena Turkijoje. Yra priėmęs islamą. Nežinau, kiek jis laikosi visų šios religijos taisyklių, bet… esmė ne tame. Per šias Kalėdas jis neturėjo pinigų grįžti į Lietuvą. Neteko darbo.

- Ir?..

- Jis nuėjo į mečetę ir pasakė, kad jam būtinai reikia pinigų. Tuomet mišių pabaigoje kunigas (ar kaip ten jį bepavadintumėme) kreipėsi į žmones: “Vienam mūsų tikėjimo broliui šiandien reikia pagalbos.” Ir tiesiog padėjo aukų dėžutę Mečetės piekyje.

- Ir… Ar buvo surinkta reikiama suma?..

- Taip. Dėžutėje gulėjo 500 dolerių - daugiau, nei kainavo lėktuvo bilietas…

Taip, situacija verta pamątymų. Sakoma, lyginti negalima, bet visgi… natūraliai kyla klausimas: “Ar būtų surinkta tiek pinigų krikščionių Bažnyčioje ir… ar apskritai kunigas sutiktų padėti?.. ” Veikiausiai išgirstume tik replikų :” Ėch, tas dykaduonis nesugeba užsidirbti, tai sugalvojo lengvą būdą “užsikalti”. Ne ne… Man irgi krizė - tegu sukasi, kaip išmano.” Šiaip jau, tokiais žodžiais kalbėtų labai nedaugelis… Daugiau būtų rusiškų, ar, geriausiu atveju, lietuviškų keiksmažodžių…  Galop aukų dėžutė liktų tuščia, o žmogus liktų švęsti Kalėdų svetimoje šalyje…

Žinoma, negalima to teigti šimtu procentų. Gal iš tikrųjų atsirastų keletas žmonių, kurie labai norėtų padėti, ir, sumetę po šimtą, surinktų reikiamą sumą… Bet.. kiek jų sulauktume? Na, 3, 4, geriausiu atveju - 5. O juk religija - ant bendruomeniškos dvasios kolonų stovintis statinys. Tad… apie kokią bendruomenę šiuo atveju kalbama?.. Kartais iš tikrųjų peršasi išvada, kad mes kokame tik guosti, graudinti ir apskritai kalbėti apie Dievą. Tik kur jis dingsta, kai jo reikia žmogui, kuris griebiasi maldos namų kaip paskutinės vilties, neturėdamas nė minties pasipelnyti?.. Turbūt vienas Dievas težino…

Jokiu būdu nevadinu savęs ateiste. Tikiu Dievą ir jį myliu, bet netikiu Bažnyčia. Netikiu taip pat ir kažkokiais neaiškiais Viešpaties pasiuntiniais - žmogui nereikia jokių tarpininkų,  jį su Dievu jungia širdies balsas…

Koks mano tikėjimas? Turėti pilną aukų dėžutę meilės, nuolankumo, tolerancijos, pasitikėjimo žmonėmis… Ir einant imti iš jos dovanas. Dalinti jas kiekvienam sutiktam, kiekvienam, kuriam to trūksta. Taip, būtent - ne imti, o duoti. Duoti iš rankų žmogaus, kuris klysta, klumpa ir vėl keliasi žmogui, kuriam tuo metu pakilti sunku…  Būti ta, kuri be galo tiki, jog vieną dieną Dievas apsigyvens visų mūsų širdyse, o ne šaltuose Bažnyčios mūruose…

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai (1)

  1. dienamiegok 

    Super ;]

    Iš kitos pusės čia sunku daryti išvadas, nes Lietuvoj tų tikinčiųjų, na.. kaip čia pasakius.

    Ar galime žmogų, kuris Dievą prisimena tik tada, kai atsiduria bėdoje, vadinti tikinčiu? Jei taip, tuomet, tikinčių turim, jei ne - tuomet tie , 3, 4, geriausiu atveju - 5 Lietuvaičiai ir būtų tikintys, ir eitų į bažnyčią būtent to :)

    Taigi, jeigu atmestume suolus šildančią liaudį - tuomet viskas tvarkoj.

    Ir nereikia pykti ant likusios liaudies. Juk 40 metų į smegenis grūrstomis ‘dogmomis’ vieną dieną žmogus imi ir patiki. (čia neišsiplėsiu)

    Nebepamenu kada per istorijos pamoką kalbėjom apie tikėjimą. Nieko nuostabaus, kad prie sovietmečio dėjom didelį X. Tada auklėtojas pasakė “o kaip bus XXI amžiuje, priklauso nuo jūsų pačių”. Permečiau tada mintyse, kad tikrai - turėtų užaugti ‘apsivalymo’(ar kaip bepavadinsi) karta. Na taip, man tikrai taip atrodė. Bet kiek stebiu bendraamžius, ar net jaunesnius už save - nu nixuja, šūdina karta kaip reta. Reiks turbūt dar palaukti.

    Ieškant priežasčių, į galvą lindo vienintelė mintis - ‘blogio imperija’ vistik gerokai įsišaknijo. Ir čia paprastas dalykas - auklėjimas. Net nežiūrint, kaip mane auklėjo, stebint tėvus, automatiškai susidariau įspūdį, kad aplink mane vieni niekšai, durniai, ir dar kokie nors, o pats sau esi pasaulio centras. Net nežinau, kaip aš dabar čia toks užaugau. Na, sakykim sėkmė. Bet kitiem taip nepasisekė kaip man - vat ir rezultatas.

    Bet ką čia kaltų dėl tokių skirtumų beieškosi, kunigai vistiek vaikščios vos pilvus pakeldami, o bobutės vistiek tikės, kad investicija į kunigėlio vaišes - investicija į geresnį rytojų :)


Rašyti komentarą