BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Vienat(v)inė Murakami dykuma

2013-08-20 | Be temos

Vakar buvau bibliotekoje. Tai - vienas iš tų nedaugelio kartų, kai nežinojau nei konkretaus knygos pavadinimo, nei autoriaus. Tiesa, jau antrus metus iš eilės žadu pradėti skaityti Hesės „Stiklo karoliukų žaidimą”, bet vakar, vos pagalvojus apie tokią sudėtingą įsigilinimo reikalaujančią knygą, įvyko natūrali atmetimo reakcija. Nežinau, gal aš ir banali, bet tam tikrais gyvenimo laikotarpiais tiesiog negaliu skaityti knygų, sujaukiančių visas mintis, o kartais ir iš esmės reikalaujančių požiūrio į pasaulį pakeitimo. Pasiryžimas skaityti tokią literatūrą man panašus į piligriminę kelionę - jei turi tvirtą vidinį įsitikinimą, kad bet kokiu atveju privalėsi pabaigti tai, kas pradėta, nesukliudys nei skausmas, nei nuovargis. Kitu atveju tokia kelionė netektų prasmės, o dar ir jaustumeisi pats prieš save pralaimėjęs kažin kokią itin svarbią vidinę kovą. Taip ir su knygomis. Kai skaičiau Nyčės „Zaratustrą”, geras kelias savaites praleidau kone visiškoje vienumoje, savo kambaryje. Skaičiau lovoje, atsirėmusi į sieną. Lėtai. Nes tada man buvo penkiolika, todėl kai kurių dalykų tiesiog negalėjau suvokti. Galbūt ir dabar dar negalėčiau. Kartais man atrodo, kad, jeigu gebėtume suprasti per daug, mūsų gyvenimus užvaldytų nepakeliamas baimės jausmas. Todėl mūsų pačių ribotumas - tam tikra apsauga. Nuo pasaulio. Nuo savęs.

Nusprendžiau, kad reikiama knyga pati mane susiras. Todėl tik visiškai be tikslo sukinėjausi tarp lentynų, skaitydama daugelio nežinomų autorių pavardes. O tada prisiminiau. Murakami. Kažkada, itin nelengvu gyvenimo periodu, berods, po abitūros egzaminų, jo „Kafka pakrantėje” sugebėjo nukelti mane į kitą erdvę. Galbūt - kitą pasaulį: gražesnį, šviesesnį, netgi magišką. Tai buvo pirmoji mano skaityta knyga, kurioje tam tikri fantastikos elementai derėjo su realiu pasakojimu, jį netgi papildydami. Simboliška, tačiau tą knygą vertė buvusi (ne pernelyg…) mėgstama viena mano dėstytoja. Bet juk tada, prieš trejus metus, negalėjau to žinoti. O išvertė, mano supratimu, gerai. Kartais pagalvoju, kad iš tavęs nemėgstančio žmogaus išgirsti “šiaip jau tu man nepatinki, bet rašai gerai” yra pats didžiausias įvertinimas. Juk tam, kad tavęs nemėgstantis žmogus pripažintų tavo gabumus, turi rašyti iš  tikrųjų gerai…

Ir štai dabar vėl jį atsiminiau. Todėl, netgi šiek tiek pradėdama tikėti ženklais, pasiėmiau dvi, šio autoriaus „mastais” matuojant, itin plonas jo knygas - „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės” ir „Mylimoji Sputnik“. Pirmąją „prarijau” per vieną vakarą ir pusę nakties - galbūt dėl to mintys šokinėja nuo vienos prie kitos, o pusiau primerktos akys (simboliška) ima panėšėti į du siaurus japoniškus akių plyšius. Buvo verta. Nors, tiesą sakant, kartais juk nebeturi teisės rinktis: knyga įtraukia tiek, jog nuo kojūgalyje stovinčios senutėlės naktinės spintelės sugebi nuspirti puodelį su kavos tirščiais, tačiau negali eiti jų pavalyti tuojau pat, nes reikia perskaityti dar vieną puslapį. Kai kurios knygos būna valdingos. Ir vagilės. Nakties ir miego vagilės. Paradoksalu, bet lauki, kol jos dar kartą sugrįš ir tave apvogs.

„Bet galiausiai visi miršta. Mirę sudžiūsta. Kai viena karta išmiršta, ją pakeičia kita karta. Tokie yra dėsniai. Visi visaip gyvena. Visaip miršta. Bet tai nėra svarbu. Paskui lieka tik dykuma. Iš tikrųjų gyvena tik dykuma.” (Murakami, H. „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”).

Bandžiau surasti paties Murakami interviu. Tepavyko aptikti tik apie pusantros minutės įrašą, kur jis įvardija, kad viskas, ką turėjo paauglystėje, buvo tik katė, knygos ir muzika. Įvairiausia muzika. Nuo džiazo iki populiariosios (kažkada autorius turėjo netgi džiazo klubą, tačiau jį  pardavė supratęs, kad nori tapti rašytoju). Paklaustas, kodėl nesirodo viešumoje, Murakami atsakė: „Mano asmenybė susideda iš daugelio dalykų, daugelio patirčių. Iš jų gimsta tai, ką ir apie ką rašau. Leiskite man tai pasilikti sau. Noriu šį tą pasilikti sau.” Išgirdus šiuos žodžius (tikriau sakant, perskaičius, nes duoti interviu autorius sutiko tik su sąlyga, kad į klausimus atsakinės raštu, o atsakymus skaitys aktorius, ne jis pats), supratau, kad dar yra autorių, kurie nesiekia sudominti savo išoriniu įvaizdžiu - tam visiškai pakanka darbų. Darbų, kuriuose tikros jo gyvenimo patirtys persipina su jam vienam suvokiamu fantazijų pasauliu…

Autorius nebijo gvildentii neturėjimo, bėgimo nuo savęs ir vienatvės temų, jo knygose tampančių kertiniais veikėjų egzistencijos akmenimis. Mes esame tokie, kokie esame. Žinoma, galime naudotis įvairiomis socialinėmis kaukėmis, tačiau mūsų vidinės esmės, mūsų dvasinės būsenos tai nepakeis. Niekur nepabėgsime - kur beitume, visur sutiksime… patys save.

Galbūt tikrasis gyvenimas iš tikrųjų yra dykuma. Vieta, kurioje nuolat gimstama ir mirštama. Vieta, kur netgi nėra oazių. Vieta, kurioje tave amžinai persekios tavo paties šešėlis.

Patiko (9)

Rodyk draugams


Komentarai (4)

  1. hashisher 

    Kafkos ką? Ir kieno Stiklo karoliukų žaidimą?

  2. Raminta 

    Vajei, kokia gėda. Kažkodėl visada, visada juos maišau. Hesės. Hesės “Stiklo karoliukų žaidimą”. Tuojau pat pataisysiu, kad pirštais neužbadytų. Ačiū.

  3. hashisher 

    Pasitaiko, aš ir pats mažinai maišau Ispaniją su Italija ir Prancūzija

  4. Raminta 

    Ironiją ir aš mėgstu. O Italija ir Prancūzija kažkodėl man patinka labiau nei Ispanija.


Rašyti komentarą