BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Autobusų istorija, arba kodėl verta būti negražiems

2013-07-17 | Be temos

Šiandien sėdėjau autobusų stotelėje. Aišku, mieliau būčiau sėdėjusi bare, ir ne niūriam Lietuvos pajūry, o kokiame nors Šarm El Šeicho kurorte, bet ką jau čia… Švietė saulė, autobusas vis neatvažiavo. Dešimt, penkiolika minučių. Nėra. Pradėjau, kaip ir priklauso tūlai lietuvei (?), dairytis aplink: kas čia šalimais sėdi, kas ką telefonu kalba, kas kaip apsirengęs… O tada, visai netyčia (juk kitaip ir negalėjo būti…) vitrinoje pamačiau atvaizdą: susikūprinęs, susivėlęs žmogus žemyn nuleista galva. Tas asmuo, mano didžiai gėdai, buvau aš. Ir tada, būtent tada ryžausi į save pasižiūrėti: purvini (tikrai purvini, pripažįstu) džinsai, gerokai aptrintos „trečiosios kartos stiliaus” basutės („basanoškės, kaip vaikystėj daržely sakydavo), palaidi „koltūnuoti” ir, negana to, raudoni plaukai. Štai, ką iš žmogaus daro gyvenimas… Tiesa, šalia manęs stovėjo mergina, galbūt keleriais metais už mane vyresnė, vilkinti oranžine rytietiškais raštais išmarginta ir žemę siekiančia suknele bei akinamai baltomis basutėmis (ne, čia žodis „basanoškės” jau netinka). Ir… ir man pasidarė apmaudu. Gal net… gėda. Gėda savo apsileidimo, gėda vargiai atnaujinamo garderobo (beje, ne dėl finansinių priežasčių), gėda šiaip jau gražių, bet neprižiūrėtų plaukų, pavirtusiu vienu dideliu raudonu „koltūnu” ant mano galvos kalvų ir pakalnių. Dar labiau nunarinau galvą ir tuo pat metu prisiminiau pradinių klasių mokytojos pasakojimą apie stručius - kad šie, slėpdami galvą smėlyje, tikį, jog niekas jų nemato. Tada supratau, kad daugiausia bendro turiu ne su šunimis, ne su katinais ir net, prieštaraujant giliam mano mamos įsitikinimui, ne su kiaulėmis, o su… stručiais.

Prieš savaitę net tėvas man pasakė: „Bet tai tu kaip vyras.” Ne, barzda ir ūsai man neauga, į seksualinių mažumų gretas taip pat nepretenduoju. O ši gili mintis buvo ištarta po pokalbio apie apsipirkimą „Akropolyje”, kai pareiškiau, kad negaliu ten ištverti daugiau nei valandą, daugiausia - pusantros. Pasirodo, kai ką bendro turiu ne tik su stručiais, bet ir su tėvu, kas mane šiaip jau stebina ne ką mažiau. Turbūt nesunku nuspėti, kad kiekvienas toks apsipirkimas moteriškoje kompanijoje baigiasi pykčiais ar bent jau ore sklandančiu susierzinimu. Visaip būna, bet apie tai - kitoje serijoje.

Išlipu aš visgi ne prie namų, o mieste. Optimistiškai nusiteikiu dar vieną pusvalandį palaukti autobuso, kursuojančio du kartus per valandą, ir nueinu prisėsti į lauko kavinę. „Ant tų nervų”, matyt. Atsigerti juodos kavos ir surūkyti cigaretės. Į veidą spigina saulė, ir dabar mielai paslėpčiau jį smėlyje. Deja, galiu tik plotis visu savo snukelio grožiu į asfaltą. Geriau pagalvojus, neapsimoka,- jeigu mane čia atrastų taip įmantriai nusižudžiusią, ant stalelio gulėtų puspilnis „Slim‘o” pakelis, o jau tada mama neišvengiamai sužinotų, kad rūkau. Tai juk tik šiek tiek baisiau nei mirti tokiomis štai aplinkybėmis… Todėl tik sėdžiu, žiūrėdama, kaip mažame puodelyje senka kava. Atsimenu, kad dvyliktoje klasėje, vadinasi, beveik prieš dvejus su puse metų, sėdėjau prie to paties staliuko, galvodama, kad rytoj, jau rytoj ta lemtinga (?) diena - anglų kalbos VBE. Nejau praėjo jau tiek daug laiko?.. O, atrodo, niekas nepasikeitė. Šalimais vis dar šnekučiuojasi rusiškai ir vis dar dvelkia stipriu ne pačių kokybiškiausių kvepalų aromatu,- jūs jau man atleiskit, bet taip kvėpintis moka tik rusės. Liko pusė studijų laiko. Lygiai pusė. Nevalingai čiumpu cigarečių pakelį ir prisidegu antrą. Gaila, kava jau baigėsi - visada gėriau ją didžiuliais gurkšniais. Kaip kokią lemtį, kurios vandeningoje juodumoje išnyko tie dveji su puse metų.

Autobusas už… 40 minučių. Įlipu į kitą, išlipu prie „Akropolio” ir, nunarinusi galvą žemyn, neriu tiesiai į „Pegasą”. Pasičiumpu dvi knygas, beveik ištuštindama savo banko kortelės sąskaitą, ir nusprendžiu, kad būti „vyru” ne taip jau ir blogai: dauguma gerų rašytojų - vyrai. Sulig ta mintim kresteliu savo raudoną ševeliūrą, persibraukiu tuos purvo paženklintus džinsus ir, pati sau nusiviepusi viename iš prekybcentrių veidrodžių, nusprendžiu, kad (ne)grožis bent jau (ne)įpareigoja.

Patiko (13)

Rodyk draugams


Komentarai (7)

  1. Pieštukėlis 

    Kad ir kaip gėda, bet ačiū mamai, kad ji karts nuo karto prigriebia man kokį drabužį, nes visokiausiuose prekybcentriuose mane visada supykina. Pamatau tuos drabužius ir jau skauda galvą… Oh, kad kas man duotų apipirkinėtoją…

  2. Katė Ant Palangės 

    Honestly, ir aš visus drabužius ir tašes tampau po n metų. Dar turiu tokį nutampytą pilką džemperį, su kuriuo atrodau kaip bomžė, bet kaaaip man patinka po juo slėptis, kai nesinori su niekuo kalbėtis… :>

  3. Raminta 

    Pieštukėli, ir mane mama kartais apiperka. :D Nors mūsų skoniai ir nelabai sutampa, bet, kadangi pati tingiu ir neturiu nervų “akropolintis”, tai ir tuos nešioju… :D

    Kate Ant Palangės, aš, kai nenoriu su niekuo kalbėtis, “apsiginkluoju” juodai nuo galvos iki kojų. Tada jaučiuosi kažkaip saugiau. :) O šiaip… šiaip senienos yra gėris. :>

  4. Tomas 

    Patinka man tavo blogas, jau 2.5 metų aš jį skaitau, tikra atgaiva sielai :) Sėkmės.

  5. Raminta 

    Neįsivaizduoji, kaip šita viena komentaro eilutė praskaidrino mano dieną. Nenoriu, kad tai nuskambėtų patetiškai, bet kaskart, perskaičiusi tokio pobūdžio komentarus, leidžiu sau bent 5 minutes pagalvoti, kad galbūt ir ne veltui rašau…
    Labai ačiū.

  6. lakudra 

    Raminta, man taip smagu skaityti tavo įrašus. Pradėjus vieną, nejaučiu, kad baigiu kitą. Ačiū!

  7. Raminta 

    Kaip gera girdėti!! :) Ačiū!!


Rašyti komentarą