BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Hipiai, maldos ir dėlionės (pažadu rašyti dažniau)

2013-07-16 | Be temos

Pastarąjį mėnesį mane yra apėmęs niūraus susitaikymo jausmas. Susitaikymo su viskuo: su tuo, jog gimiau ne Argentinoje (ar šiaip kur Pietų Amerikoje), jog nesu „charizmatiška asmenybė”, paskui kurią seka minios, jog nemoku išsikelti sau konkrečių tikslų, o ką jau kalbėti apie jų įvykdymą, jog jau mėnesį ruošiuosi pradėti savarankiškai mokytis italų kalbos, tačiau tas ruošimasis taip ir lieka ruošimosi, jog jau gerą pusmetį galvoje vis sukasi mintys apie knygą, bet, nors kažin kokie minčių Ariadnės siūlai lyg ir yra, niekaip nesiryžtu pradėti: atrodo, jog, pamačius baltą lapą purvinokame kompiuterio ekrane, visos mintys išsisklaidys kaip tas raudonas helinis balionas vaikystėje, kuris, pakilęs aukštai į dangų, nuskrido, nes buvau apsivyniojusi jį aplink vieną pirštą. Tada norėjau, kad egzistuotų koks nors balionų dievas, kuris jį priglaustų. O dabar norėčiau, kad egzistuotų koks nors „gyvenimo tvarkybos ir tikslų vykdymo” dievas, kuris sugebėtų išspręsti mano gyvenimo dėlionės rebusą (Jei ta mano dėlionė - paveikslėlis, kuo nesu visiškai tikra, tai ten turbūt pavaizduotas Barrio de la Boca - vienas iš gyvenamųjų Buenos Airių rajonų. Štai šitas:

Žinau, kad vaizdelis hipiškas. Ir, žinot, jeigu nebūčiau apsigimusi melancholikė, turbūt būčiau hipė. Yra manyje to hipiškumo, yra, ypač tais retais gyvenimo periodais, kai viskas (lyg ir) sekasi ir kažin kodėl pasijuntu labai mylinti žmones. Beveik visus. Beveik be išimčių. Buvo mano gyvenime toks periodas. Tada vaikščiojau vilkėdama gėlėtus sijonus, dar labiau gėlėtus marškinėlius ir truputį mažiau gėlėtus sportbačius. Daug rūkiau parkelyje prie bėgių, o traukinių mašinistai, turbūt norėdami mane pagąsdinti, papypindavo, ir aš sudrebėdavau bei labai žavingai apsidrėbdavau cigarečių pelenais. Todėl  dauguma tų sijonų, atspindėdami tuometinį mano gyvenimo būdą, buvo skylėti, aš dėl to nepergyvendavau ir netgi buvau labai pamėgusi savo pačios kompaniją. O tai, jog nesu gėlių vaikas, man paaiškėjo tada, kai supratau, jog nemėgstu gėlių: nei jų laistyti, nei tręšti, nei juolab ravėti ar dar ką nors su jomis daryti. Kitaip tariant, mano gyvenimo dėlionėje įvyko egzistencinis lūžis, ir visi gėlėti skudurėliai rado vietą spintos gilumoj - turbūt jie ir dabar ten tebesimėto. Todėl hipiškas teliko tik manosios „pūzlės” paveiksliukas, jungiantis turbūt du neįmanomus mano egzistencijos šioje žemėje aspektus: būti laisvai visomis prasmėmis (nuo minčių, nuo žmonių, net nuo savęs, etc., etc.) bei būti gimus kitame žemės rutulio pusrutulyje - Argentinoje. Kaip jau ten buvę, kaip nebuvę, pirmąjį savo vaikišką klyksmą man teko padovanoti ant kapinių pastatytiems (sako, dėl to ten labai bloga energetika) Klaipėdos gimdymo namams, ir gal todėl aš visgi esu ta nelemta melancholikė, žiūrinti štai dabar į beržą svyrūnėlį, už lango blaškomą vėjo, o ne į žmones, gatvėje šokančius tango, ir vargšus, savo gyvenimo godas reginčius tiesiog kitomis spalvomis.

Visada mąsčiau, kad pirma vieta, į kurią nueičiau bet kuriame Argentinos mieste, būtų bažnyčia. Žinau, jog žmonės ten labai tikintys, daug katalikiškų universitetų, siuntinėjančių studentams laiškus su kvietimu mišias. Keista, jog yra daugybė katalikiško jaunimo grupių, todėl pasakius, kad, tarkime, esi netikintis, gali sulaukti kreivų žvilgsnių ne tik iš senyvo amžiaus žmonių, bet ir iš jaunimo. Dabar bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodo,- nesėkmingai. Tai turbūt vargiai įmanoma mūsų kultūros kontekste… Ir visgi įdomu būtų pamatyti, kaip vyksta pamaldos TIKRAI krikščioniškoje šalyje. Ne todėl, kad būčiau prisiekusi katalikė (per savo trumpą gyvenimėlį esu buvusi ir „budistė”, ir „krišnaistė”, ir „ateistė” ir kas tik nori…). Tiesą sakant, nežinau, kodėl čia mane apniko mintys apie bažnytinius reikalus. Gal dėl to, jog sekmadienį su tėvais buvom mišiose (ne, mes toli gražu nesam idiliška vakarais bendrą maldą kalbanti katalikų šeima - toks įvykis, kaip aną sekmadienį, nutinka maždaug kartą-du per metus, ir galbūt tai būna vienintelė diena, kai kam nors netenka su kuo nors apsižodžiuoti). Taigi, bažnyčioje… O ten - vien seni žmonės. Baisu ir pagalvoti, kas laukia visos (pūvančios) bažnytinės sistemos po 20 metų… Juk daugumai tų žmonių belikę gyventi kokie 5-10 metų. Jau nekalbant apie tai, kad, pavyzdžiui, šalia manęs sėdėjęs senolis aiškiai atėjo ne Dievui už dar vieną gyvenimo dieną padėkoti, o tik pasižvalgyti, kaip kas apsirengęs, kaip kas pasidažęs, gal dar ir kokių pažįstamų tarp vienodai žilų galvų paieškoti… Beje, jis maždaug pusę mišių laiko buvo sukišęs savo juodanagį pirštą sau į nosį, todėl turbūt suprantate, jog mano mintys sukosi tikrai ne apie „Sveika, Marija” ir „Tėve mūsų”…

Taip ir neaišku, kaip gi turėtų baigtis šis įrašas - ar melancholiškais atodūsiais, ar tuo tyliai ištartu „Amen”, ar… ar man tiesiog nueiti į „Maximą”, nusipirkti kokių 600 detalių dėlionę su Eifelio bokštu, du „Geišos” šokoladus, išsivirti puslitrį kavos ir sušlamšti savo gyvenimą,- sako, šokoladas pakelia nuotaiką… O „pūzlė” palauks… (kada nors ir savo spintą su į jos „juodąją skylę” nukištais gėlėtais išblukusio geltonio sportbačiais teks susitvarkyti, o tai jau bus kur kas baisiau, nei savo nosies turinį panagrinėti nusprendęs senukas).


Patiko (8)

Rodyk draugams


Komentarai (12)

  1. Raminta 

    Atsiprašau už šriftą. Kadangi rašiau į “Word’ą” ir iš jo tekstą perkėliau čia, man kažkodėl neišėjo jo “sunormalizuoti”. (Taip, su technika mes sugyvename labai sunkiai).

  2. elivdar 

    Kai skaičiau, vis labiau atrodė, jog nori pabėgti nuo savęs ir nuo tos pačios melancholijos, pasirinkdama Argentiną, kaip ramybės ir kitokio pasaulio pasaką. Ar teisingai supratau? Gal visi, linkę į melancholiją, turi SAVO šalį, kur viskas atrodo kitaip ir kur kas lengviau. Aš pati turiu savo šalį - Italiją ir visada maniau, kad jei man Lietuvoje nieko nesigaus, išvažiuosiu į Romą;D Keista, bet švelnius melancholikus traukia karšto temperamento pripildytos žemės, grynas paradoksas, bet tai, matyt, veda prie išsivadavimo nuo vidinių susivaržymų;) P.S. Man patinka tavo pažadas rašyti dažniau!;)

  3. Raminta 

    Turbūt yra būtent taip, kaip tu sakai. Tiesiog kartais sunku pripažint, kad ieškai kažkokio “prieglobščio” kitoj žemės rutulio pusėj. :)

    Aš į Italiją važiuosiu su Erasmus - dėl to ir ketinau pradėti krimsti italų. :D Deja, ne į Romą, nors norėčiau. :)

    Gal ne tiek dėl melancholijos, kiek dėl to, kad žmonės ten daugiau viskuo džiaugiasi ir, nors problemų ten yra turbūt trigubai daugiau nei bet kuroje Europos šalyje, jie laimingesni. Va, Venesuelos gyventojai (nereikia pamiršti, kad ten nusikalstamumas - didžiausias ar vienas didžiausių visoje Pietų Amerikoje) jaučiasi vieni laimingiausių žemėje. :) O kai pats, žmogus, esi melancholikas, šiek tiek, sakyčiau, linkęs į savigailą, tai tie paniurę veidai tik dar labiau viską “užaštrina”. Be to, gyventi Lietuvoje negalėčiau dėl klimato (jau nekalbu apie kokį Londoną…). Geriau jau maždaug visuomet šilta, negu tokia nuolatinė kaita - tai mane rimtai veikia “depresyviai”.

    Sugalvojau, kad gyvenimą visgi norėčiau vienaip ar kitaip sieti su rašymu. Tad užtenka tų apsileidimo mėnesių - metas imtis darbo. :D

  4. Baltuma 

    Kaune, netoli stoties yra panašus pastatas. Tik lietuviškai pilkas kaip tris pavasarius lietaus skalbtas grindų šluostymo skuduras.

  5. derva 

    ai, Raminta, mes tave su bet kokiu šriftu skaitom. :))
    o aš nė nežinojau, kad tie Klaipėdos gimdymo namai tokioj vietoj pastatyti. ką čia bepasakysi, labai smagu, kad aš irgi tokioj džiaugsmingoj vietoj pasaulį išvydau.

  6. rrunge 

    Atsistok, atsiklaupk, atsistok, atsiklaupk, kaltink save ir gailėkis. Beje, paaukok ką nors, čia ne privaloma, bet jei neduosi, tai būsi smerkiamas savo pensininkų šaichos, nekvies gegužinių giedot. Na dar Dievas stipriai į tai atsižvelgs svarstant priėmimą į dangų, deklaruoti tikėjimo neužtenka, reik dar sielos muitą Petrui sumokėti. Teliko porą maldų mechaniškai atkaltų pakartot. Vsio. Kaip ten sakoma, amen.

    Būtų įdomu, jei visi žmonės susirinkę į pamaldas nežinotų savo vaidmens ir į kokią sceną pateko. Keltų klausimus apie šito reikalo esmę. Tada jau dvasinė butaforija nebepadėtų, reiktų rimtą akademiką kviestis kunigui į pagalbą, kuris ne tik savo balso aidą įpratęs girdėti. Vis būtų kažkoks dialogas, o ne dabartinis papūgavimas, kur žodžių prasmė pratrinta labiau negu mano džinsai.

    Atsiprašau už cinizmą, bet kitaip negalėjau, visgi Lietuva mano gimtinė, kaip ir priklauso kažkuo piktintis/skųstis. Bet iš čia nenorėčiau išvykti, per daug žmonės patinka. Vaikšto susiraukę, liūdni. Atsitiktinė šypsena tampa neįkainojama.

  7. elivdar 

    Raminta, gausi pranešti itališkus įspūdžius;)) Žiūrėk, dar ir susigundysi ten pasilikt;D Mane ta šalis užbūrė, pati buvau Romoje ir Venecijoje, grožis nepaprastas! Ir žmonės labai teisingi ir temperamentingi;D O ką jau kalbėt apie maistą..;D Na, užsičiaupiu, Italija labai jautri tema man;DD Šaunuolė, kad apsisprendei gyvenimą sieti su rašymu, palaikymas didžiausias!!

  8. Raminta 

    Baltuma, čia Lietuva - čia lietūs lyja, kaip sakoma… :D

    derva, labai mielas komplimentas. :) Aš tai ne kartą girdėjau apie tų gimdymo namų priešistorę - žinau, kad bagotesnės poniutės net į kitus miestus kartais gimdyt važiuoja…

    rrunge, na, suprantu, kodėl tau taip pikta ant tos bažnyčios. :) Kita vertus… mano močiutė yra beveik nevaikštanti, bet labai tikinti - ir jei ne tos kvailos bažnytinės nuostatos, kuriomis ji tiki, nežinau, kaip gyventų, beveik nepasikeldama iš lovos. Aš laikausi tokios nuomonės: kad ir kaip kas nors būtų kvaila, jeigu tai padeda žmogui atrast prasmę ir gyventi toliau… tegu tai egzistuoja, kol netrukdo kitiems. :)

    Radvile, būtinai, kaip jau be įspūdžių iš Italijos. :)) Aš Venecijoje buvau praeitą vasarą, bet man įspūdžio nepaliko, nes buvo marios turistų, todėl visai nesijautė tos miesto “sielos”. Na, aš vegetarė, todėl man maisto racionas kavinėse, baruose ir t.t. bus ryškiai siauresnis. :D Tiesa, esu kafomanė, tai nekantrauju nuryt gerą gurkšnį itališkos “latte” :))
    Kiek išeis sieti tą gyvenimą su rašymu, laikas parodys. Prasimušti tikrai nėra lengva. Tiesiog šiuo metu jaučiu, kad, be rašymo, beveik daugiau niekas man nesiseka. “Nelimpa” kitos sritys. Nebent užsienio kalbos, tačiau tai - amatas, iš kurio planuoju bandyti pragyventi.

  9. Radvilė 

    Na, jei esi ta tikroji vegetarė be mėsos, kiaušinių, pieno, žuvies ir t.t., tada sunkiau, aš pati tik mėsos nevalgau, todėl visos pasta, spagetti ir itališki lakštiniai man labai lengvai susivartojo ten;DD Būtinai paragauk macchiato kavos, ten ji grynas dinamitas, jautiesi kaip amfetamino prarijęs;D Nežinau, kokiais būdais jie ten tą kavą gamina, bet ji tikrai labai skani! Na, prasimušti su rašymu nėra lengva, bet įmanoma;) Lietuvytė maža, čia ne Amerika;D Nežinau, kaip tau, bet man kartais pasirodo visai nesvarbu, ar prasimušiu, ar ne, vis tiek negaliu nepilt tų raidžių ant lapo, jos pačios lenda;D O juk būtų kvaila sau uždraust rašyt;D

  10. Raminta 

    Žuvies nevalgau, pieno produktus kol kas - taip. Kadangi labai tingiu gaminti, be pieno produktų išsiversti man būtų labai sunku… Na, nebent persikraustyčiau į kokią Indiją. :D

    Taip, tas rašymas gal jau kraujyje turi būt. :) r visgi… kiekvienas žmogus, matyt, nori, kad matytųsi jo veiklos rezultatai,- ta knyga man būtų kaip vaikas, nes dėl tikrojo tai turiu tam tikrų abejonių… :D
    Įmanoma, viskas įmanoma. Amerikoj daugiau žmonių, bet daugiau ir leidyklų,- sunku palyginti mūsų ir jų situaciją leidybos srityje. :)

  11. elivdar 

    Prajuokinai dėl vaiko;DD Na, mano pirmoji “knygelė”, 25 novelių rinkinys, parašytas dešimtoj klasėj, buvo grynas mano vaikelis, visą dūšią ten sudėjus buvau, bet taip ir likau neįvertinta, o juk žinai, kaip paauglys priima viską sureikšmintai ir pernelyg skaudžiai;D Tai pradėjau imtis tokios taktikos, kad pernelyg daug savo tekstų neprisirišu prie savęs, kad po to nesijausčiau blogai. Tiesiog “išspjaunu” ir gana;D Klausyk, mes jau čia visai atvirlaiškiais šnekamės;D

  12. Raminta 

    Aš tai niekada nieko nebandžiau rimčiau publikuoti turbūt todėl, kad visada bijojau būtent to neįvertinimo, tokio skaudaus paauglei (nors ką jau čia, ir dabar sriūbaudama sėdėčiau turbūt… :D). O kad kas nors tokioj srity pavyktų pirmu bandymu, tai čia beveik be šansų… :)
    Aš irgi stengiuosi nepririšt, bet dažniausiai net stengtis nereikia, nes man mano tekstai patinka labai retais atvejais. Turbūt tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl man būtų labai sunku ko nors daugiau pasiekti šioje srityje.

    Aha, čia jau tikri atvirlaiškiai, net nebemalonu kažkaip… :D


Rašyti komentarą