BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

I dalis. Viskas apie anglų ir kitos užsienio (ispanų) kalbos studijas

2012-02-25 | Be temos

   Prisimenu save prieš metus, kuomet buvau abiturientė. Tas egzaminų laukimas ir nuoširdus nežinojimas, kur stoti, buvo turbūt baisesnis už pačius egzaminus ir paraiškos dėl stojimų pildymą LamaBPO sistemoje. Didžiausia problema, su kuria susidūriau, buvo ta, jog vieninteliai, kas galėjo “papasakoti” apie tam tikras studijų programas, buvo žurnalai ryškiais viršeliais ir daug žadančiais pavadinimais:”Atrask savo talentą/pašaukimą, etc.”. Kitas informacijos šaltinis - internetiniai forumai, kuriuose dažniausiai rinkdavosi arba tokie pat pasimetę ir su egzaminų stresu kovojantys (vis dar) dvyliktokai, arba rėkiantys, kaip neverta stoti Lietuvoje ir koks čia viskas yra š…., “troliai”. Taigi, kur nors rati argumentuotą, nepagražintą ir nenusaldintą nuomonę iš pirmų lūpų, jei neturi draugų/giminių,etc., studijuojančių dalyką, kurio studijomis domiesi, nėra taip jau lengva, kaip atrodo. Universitetų puslapiai su tam tikrų studijų programų pažadais - bene pats blogiausias įmanomas pasirinkimas, nes, kad ir kaip būtų liūdna, ten prižadama tai, ko niekada akyse neregėsite studijuodami, jau nekalbant apie galimybės įsidarbinti po studijų statistiką. Tarkim, teisės programa taip pat atrodo labai patraukli, tačiau niekas prie jos kažkodėl nemini, kiek jaunų mokslus baigusių žmonių mina Darbo biržos slenksčius… 
   Aš pati studijuoju Anglų ir kitą užsienio (ispanų) kalbą Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute (VU UKI). Kadangi forumuose perskaičiau nemažai susidomėjusių žmonių nuomonių apie šią studijų programą, šiame įraše pabandysiu visapusiškai ją apibūdinti, remdamasi pirmojo pusmečio įspūdžiu, kuris, beje, dažnai ir būna svarbiausias, nes vėliau suskilusi gelda auksiniais rūmais tikrai nevirsta… Kodėl nusprendžiau tai daryti? Man teko dalyvauti fux’ų stovykloje, į kurią važiavau ne tik susipažinti su būsimais bendrakursiais, bet ir išgirsti apie studijas iš pirmų lūpų - kuratorių. Kadangi lankstinukuose buvo žadėta, jog šoksime salsą, degustuosime vyną ir šaltomis lietuviškomis žiemomis jausime ant odos nugulančius šiltus ispaniškos saulės spindulius, o aš supratau, jog taip tikrai nebus, tiesiog norėjau išgirsti šį tą realesnio. Deja, kuratoriai kaip užsukti liaupsino šią studijų programą, o, paklausti apie ką nors neigiamo, meistriškai išsisukinėdami teigė, jog nieko blogo čia lyg ir nesama, o “viskas esą išsprendžiama”. Tai man šiek tiek priminė tėvų pasakojimus apie L. Brežnevo laikų laikraščius, kuriame tebuvo vien nesibaigiančios jo kalbos apie “SSRS saulę”… Tad, sėdėdama autobuse, jau riedančiame atgal į Vilnių, padariau išvadą, jog viską teks patirti savo kailiu - tikros teisybės iš UKI SA narių neišgirsiu. Šis įrašas skirtas tiems, kurie galbūt planuojate ar turite draugų, norinčių stoti į minėtą studijų programą. Viskas, ką čia rašysiu, bus nuoširdu ir be pagražinimų - kitaip, nei visų Studentų atstovybių nariai, neturiu tikslo pritraukti žmones. Apie viską iš pradžių….

Kas yra lingvistika?

Tai buvo mano pačios didžiausia klaida. Būtinai atkreipkite dėmesį, kad lingvistika - tai ne filologija. Kuo gi jos skiriasi? Ogi į lingvistikos intersų sritį neįeina literatūra, istorija, visi kultūriniai niuansai. Lingvistika - domėjimasis kalbos struktūra, orientavimasis į vertimą iš vienos kalbos į kitą. Jei nuoširdžiai (o nuoširdumą juk žadėjau), tai - “sausas” mokslas. Tai būtent jums, jei: norite nepriekaištingai išmokti kalbą, tačiau jūsų nedomina literatūra ir kultūra - galbūt manote, kad apie tai galima sužinoti jau mokant kalbą ir pačiam nuvykus į šalį, kurioje ja kalbama, jei pasižymite “kalbiniu-analitiniu” mąstymu, ir netingite mokytis žodžių, daug žodžių ir dar daugiau žodžių. (O mokytis reikės daaaaaug, bet apie tai vėliau). Gerai pagalvokite, jei: mylite literatūrą, mėgstate gilintis į kultūrinius nuansus ir šiaip esate meno žmogus. Lingvistika - labai tikslus mokslas, meniškumo čia mažai, jei jo apskritai yra, tad jums, kaip ir man, šiose studijose to labai trūks. Beje, jei manote, kad jums užtenka kalbėti “understandable English”, apie šias studijas pamirškite, nes niekaip neišsisuksite  nuo žodžių, net nevartojamų kasdieniniame gyvenime, mokymosi. Svarbiausia: turite labai mėgti kalbų mokymasį, nes čia, kitaip nei daugumoje studijų programų, bendrųjų dalykų labai mažai - įprasta diena atrodo maždaug taip: “Ispanų leksika, anglų morfologijos teorija, anglų fonetikos praktika, ispanų morfologija”. Patiriamas nemenkas šokas po mokyklos, kur mokomasi labai skirtingų ir labai įvairių dalykų, jie nuolat keičiasi. Poliglotams tai - tikras rojus, tačiau, jei jums nuolat reikia naujovių, trokštate pažinti daug sričių ir manote, kad universitetas turi tai suteikti, vėlgi - suabejokite.

Ar sunku įstoti?

 Tai klausimas, pagal kurį orientuojamasi, iš kokių studijų programų galima rinktis. Taip, čia įstoti labai sunku, tai, jei neklystu, populiariausia kalbų programa po skandinavų filologijų. Kiek žinau, praeitais metais su 19,4 KB žmogus dar neįstojo, tad galima daryti prielaidą, jog reikėjo mažiausiai 19,5 KB. Jei nesiorientuojate, kas yra tas KB (konkursinis balas), galite įsivaizduoti, jog iš lietuvių, anglų ir istorijos, kurie reikalingi čia stojant, reikia turėti 85-100%. Beje, turėkite omenyje, kad 0,2 stojamojo balo sudaro antros užsienio kalbos (rusų, vokiečių ir t.t.) pažymys. Jei jos neturite, šansų įstoti nemokamai vargiai yra. Į studijų programą VF priimama 30 studentų, dar 2 vietos - VNF, tad kurse didžiausias galimas žmonių skaičius - 32.

Kaip vyksta paskaitos?

Tie 30 žmonių išskirstomi į 2 grupes po 15-a. Jei svajojate apie senas universiteto auditorijas, kuriose sėdi 150 žmonių ir galite sau snausti, nes niekas jūsų nemato, pamirškite. Vadinamosios auditorijos - mažesnės už klases, jose telpa tie patys 15 žmonių (”Srautinėje” paskaitoje mūsų būna 60, kartu su anglų-rusų studentais) ir dėstytojas jus nuolat nuoširdžiai stebi, galite būti paklaustas bet ko ir bet kurią minutę (tiesa, ne visose paskaitose). Jei esate individualistas ir pakankamai mažai šnekate, nebus labai lengva, nes diskusijos, įvairūs dialogai ir t.t. - pagrindas. Nors turbūt į naudą “prasilaužti”, nes, kad ir kaip nelengva, gyvenime tai reikalinga. :)

Ar daug reikės mokytis?

Vienareikšmkiškai - taip. Čia “nesueis” pasimokyti paskutinę naktį prieš egzaminą: nuolat užduodami namų darbai (ir jų daug), jie tikrinami, diskutuojama temomis, kuriose domėtasi namuose. Jei sugalvosite “kaip nors praslysti”, greitai būsite identifikuotas. O turint omenyje, kad penkiolikos žmonių vardus dėstytojai tikrai įsimena, dar ir pats jausitės nemaloniai. Per teorines paskaitas dažnai taip pat kviečiama atsakinėti, tad minusas tas (bent man, kaip intravrtei, žmogui savame pasaulėlyje), kad sunku atsipalaiduoti, nuolat lyg ir jaučiama įtampa, ypač, jei tos teorijos (kaip dažnai nutinka….) nemoki taikyti praktikoje. Tačiau kokia kita monetos pusė? Teorija nuolat siejama su praktika, tad nebūna taip, kad atsiverti 300 skaidrių ir pamatai, kad nieko jose nesupranti, nes visą laiką “miegojai” per paskaitas. Dar vienas didžiulis pliusas: tie, kurie per pusmetį nesimoko, per sesiją raudonuoja, mėlynuoja ir juoduoja naktimis, apsikrovę energetiniais gėrimais, o tuo tarpu aš ramiai sau miegodavau naktimis, nes įdirbis, įdėtas per pusmetį, atsiperka - daugumą dalykų užtenka tik pakartoti, tikrai nestovi su 100 A4 lapų 10 sriftu ir negalvoji, ką, po velnių, mokytis… Visą medžiagą duoda dėstytojai, tad knygų, kurių nėra bibliotekose (kas būdinga sociologijai, kurios paskaitas turėsiu šį pusmetį), bent jau iki šiol nereikėjo ieškoti. Beje, mažai kur reikalingi konspektai, jei ir diktuojama, normaliu tempu, o ne taip, kad paskui negali suprasti, ką ranka parašė. Mokytis reikia palaipsniui, tačiau neįmanomų informacijos kiekių, kuriuos pamiršti dieną po egzamino, nėra.

Koks ryšys tarp dėstytojo ir studento?

Turbūt ir jums, kaip ir man, mokykloje buvo diegta, jog universitete jūs niekam nerūpėsite, o dėstytojas, pas kurį pusmetį lankėte paskaitas, jūsų net veido neatsimins. Tačiau čia bendravimas su dėstytojais yra daug glaudesnis, nei su mokytojais mokykloje - juk grupė perpus mažesnė nei klasė. Turbūt užtenka paminėti, jog man, daugiau nei pusvalandžiu pavėlavusiai į egzaminą, rašyti buvo leista, o ir laikas dėl manęs vienos - pratęstas. Kai tuo tarpu ten, kur žmonių 100, niekam nerūpi, kad vėluoji, tas veikiausiai nebus leista rašyti egzamino, ko rezultatas - perlaikymas ir vieta rotacijos gale. Taigi, iš kiekvieno dėstytojo jaučiamas žmogiškumas, supratingumas, Kai kolio dieną pasijaučiau labai prastai ir paskambinau dėstytojai, palinkėjo greičiau pasveikti ir net neprašė gydytojo patvirtinto ligos lapelio, be kurio universitete perrašyti jokio darbo šiaip jau neleidžiama. Nė kiek neperdėsiu sakydama, kad esant bėdai beveik į kiekvieną jų galima kreiptis kaip žmogui į žmogų - niekada nebūsi grubiai “pavarytas” ten, kur kažin kas žiemoja. Toks santykis, nepaisant daugybės trūkumų, apie kuriuos kalbėsiu vėliau, man čia patinka labiausiai.

Taigi, kadangi šis neabejptinai yra rekordiškai ilgas mano įrašas, konkrečiai apie studijuojamus dalykus rašysiu antroje dalyje. Labai laukiu atsiliepimų, ar kam nors tai įdomu ir ar bus bent kiek naudinga, :)

Patiko (37)

Rodyk draugams


Komentarai (19)

  1. Ž.M 

    Man su studijomis nutiko taip, kad ne aš specialybę, o ji mane pasirinko. Nes visad lietuvių kalba buvo tas dalykas, kuriame mano gebėjimai buvo vieni ryškiausių, tačiau nejutau tam pernelyg didelės aistros.
    O jūs… UKI. Kaimynai. Nors ant lietuvių filologijos paburbu (vien dėl bendrinės lietuvių kalbos paskaitos), tačiau džiaugiuosi, kad apvaizda man apšvietė protą, ir nerašiau studijų programos, kurioje pagrindą sudaro lingvistika. Išprotėčiau, jau dabar lietuvių fonetika “rauna stogą”, o turint galvoj, kad BLK tęsis iki penkto studijų semestro galo… Brrr. Laimei, praeitą semestrą turėjau šiuolaikinės lietuvių literatūros tendencijas (A. Peluritytė - Tikuišienė dėstė, nuostabi dėstytoja, o paskaitos labai įdomios), P. V. Subačius gi literatūros teorijos įvadą mums dėstė (dėmesio verta asmenybė, kas turi jį bent semestrą, pamena labai labai ilgai - manau, apie jį turėtum būti girdėjusi), o šį semestrą turim lietuvių tautosaką ir mitologiją - taip pat be galo įdomu, tik dėstytoja galėtų taip nemigdyti - visgi norisi ką nors iš paskaitos prisiminti… Ir, beje, visas mano bodėjimasis lingvistiniais dalykais tik įrodo, jog esu literatė. Na, bent jau būčiau pagal senąjį skirstymą… Pagal VUSIS rodomą studijų planą, jei nenusiseks su gretutinėmis, turėsiu dar be galo daug literatūrinių - kultūrinių dalykų: feministinė literatūra, vaikų literatūra ir dar daug visokio plauko literatūrų, iš kurių bus galima rinktis.
    Pas mus taip pat su studentais elgiamasi pakankamai pagarbiai, dauguma dėstytojų atsižvelgia į studentų pageidavimus ir mielai atsako į klausimus, konsultuoja. Tuo dauguma kalbininkų pasižymi. Beje, nemažos jų dalies amžius yra panašus į daugelio mūsų tėvų - požiūris dėl to kiek laisvesnis, nei senų kaip pasaulis profesorių.
    Kadangi sociologiją turiu ir aš, o UKI ir FilF studentai kiek žinau kartu okupuoja Krėvės auditoriją šios paskaitos metu, tai, matyt, lankom ją kartu. Jos vadovėlį bent jau aš turiu pasiėmusi, filosofijos skaitykloj buvo, kai ėmėm su drauge. Tik greičiausiai greitai išnešė juos, o ir išdavė mėnesiui (vadovėlį dalyko, kuris trunka semestrą - o taip…), ir sakė, kad dar nežinia, ar bus galima pratęsti, žiūrės pagal knygų poreikį, ar labai jų reiks visiems, ar ne.
    Apie UKI SA esu šį tą girdėjus. Keistuoliai ten, kitaip nepavadinsi. O mums kuratoriai tikrai nesakė, kad viskas tarsi rojuje. Iškart užsiminė, kas laukia, kas jų nuomone nelabai gerai, o kas tinkama. Rožinių akinių neuždėjo, dėl ko visai džiaugiuosi.
    Na, bet galiausiai tikiuosi, kad tau tavo studijos patinka :).

  2. Raminta 

    Girdėjau ne vieną patarimą, kad man vertėtų stoti į lietuvių filologiją. Nemėgstu lozungų “rinkausi ne aš, o mane”. Viską žmogus renkasi sąmoningai, ypač studijas. Į lietuvių filologiją nestojau, nes, nors studijos pakankamai įdomios (bent jau taip manau), perspektyvos gana menkos. Specialistų ruošiama daug, o tokios didelės paklausos tikrai nėra. Žinoma, talentingiems žmonėms keliai atviri, bet kas garantuoja, kad neatsiras už tave talentingesnių. :) Baigusi studijas, norėčiau išvykti studijuoti į Ispaniją. O lietuviškai, kaip bebūtų gaila, niekur kitur nekalbama…
    Žinoma, lingvistika - sunkokas ir sausas mokslas, bet nėra nieko neįmanomo išmokti.
    Šiaip, jei ir verta studijuoti lietuvių filologijją, tai nebent dėl literatūros. Kita vertus, studijuojant literatūra užsienyje studijų kokybė būtų turbūt nepalyginama su esančia Lietuvoje.
    Subačių girdėjau, bet nieko smulkiai apie jį nežinau. :)
    “Ir, beje, visas mano bodėjimasis lingvistiniais dalykais tik įrodo, jog esu literatė”,- dažniausiai tai rodo siauroką požiūrį. Kiekvienas dalykas yra kažkuo įdomus - ir man iš pradžių lingvistika buvo nuobodi, tačiau dabar išmokau į ją žvelgti kitaip. Tai, beje, neatėmė ir meilės literatūrai - kai suprantu, kad po ketverių metų “Šimtą metų vienatvės” galėsiu perskaityti originalo kalba, kas neprilygsta jokiam vertimui, atrodo verta įdėti pastangų.
    Visokių yra kalbininkų, visokių ir matematikų ar fizikų… Kažkaip tikrai juokinga atrodo skirstyti žmones pagal profesiją - gero žmogaus jokie skaičiai nepavers blogu. :)
    Taip, panašu, kad tikrai lankome ją kartu. Na, aš pavėlavau pasiimti knygą, tad turbūt teks ją atsišviesti.
    Nepriklausau UKI SA, tad tų žmonių gerai nepažįstu, o apkalbomis nepasikliauju.
    Man mano studijos ne tiek patinka, kiek priverčia kasdien vis plačiau žiūrėi į daugumą dalykų. Užsienio kalba yra nemenkas privalumas bet kur, o ta tikroji Ispanijos saulė tikrai vilioja… :)

  3. Ž.M 

    Lozungas ar ne, tačiau egzistuoja dar vienas toks - gyvenime visko būna. Naiviai palikau tai atsarginiu variantu, ir… įstojau. Tačiau nesiskundžiu - pradėjau, tai ir pabaigsiu nepaisant to, kad tai nebuvo ta geidžiamiausia specialybė. Ir nors specialistų ruošiama daug, jau žinau, kaip tai išnaudosiu, ir žinau, kur galiu būti reikalinga, bei dabar stengiuos, kad po tų studijų metų turėčiau darbo vietą. Ne viskas taip beviltiška, jei tik susikuri viziją ir stengiesi ją versti realybe :).
    Beje, lietuvių kalba egzistuoja ne tik Lietuvoje - teko girdėti, jog nemaži ir stiprūs baltistikos centrai egzistuoja Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, taip pat ir kaimyninėje Latvijoje, neseniai fakultete vaidenosi austrų mokslininkai, patys neblogai kalbantys bei dar geriau suprantantys lietuviškai ir atliekantys dialektologinius tyrimus. Galbūt lietuvių kalbos mokymas(is) nėra toks masinis reiškinys kaip, tarkim, anglų, ar tos pačios ispanų, tačiau ji visgi vartojama už Lietuvos ribų, ir ne tik emigrantų, o jos tyrimais užsiima daugiau užsienio mokslininkų, nei kad mūsuose priimta manyti.
    Galbūt siauras. Kaip pažiūrėsi. Žinau tik viena, kad mokytis tai, kas man neįdomu, yra didžiausia bausmė sau. Nes neįdomius dalykus man tenka kalti, o kalimo meistrė nesu, nebuvau, ir niekada nebūsiu. Aišku, nė viena studijų programa nėra tobula, ir sudėta ne tai, ko nori, o tai, ko reikia, kad taptum specialistu. Tačiau ši mintis mažai tepadeda, kai reikia mokytis, ir tik kartoju sau, kad privalau. O literatūrą aš visad mylėjau.
    Nežinau, kaip dirba matematikų, fizikų ar kitų sričių dėstytojai, tad tiesiog kalbu apie tuos, su kuriais teko susidurti :).
    Vadovėlio dar gali pamėginti ieškoti internete - taip atradau psichologijos knygą.
    Užsienio kalbų, žinoma, aš taip pat nelaikau blogu dalyku, nes darbo rinkoje neretai jos suteikia didelį pranašumą, o asmeniniame gyvenime gi dar ir bendravimo laisvumą su žmonėmis, kurie nekalba mūsų gimtąja kalba :).

  4. Raminta 

    Aš irgi ne pirmu numeriu įstojau - labiausiai norėjau į indologiją, bet, deja, neturėjau geografijos pažymio… O koks buvo tavo prioritetas?:) Mąstau taip pat - jei jau pradėjau, tikiuosi ir pabaigti.

    Baltistikos centrai tokiais ir lieka. VU taip pat yra, tarkim, kinų ar tai japonų kalbų centras, bet tai nereiškia, kad, žmogaus gatvėje japoniškai paklaususi kelio, gautum atsakymą. :) Kitaip tariant, šiais laikais kalba, kurios negali panaudoti praktiškai, nereikalinga. Galbūt tai - mokslinis interesas, bet ne daugiau. O kalba - komunikacijos priemonė. Kaip sakoma, galim visi išmokti dirbtinę esperanto kalbą ir susirinkę visi ja kalbėti (kalbotyros dėstytojas sakė, kad pasaulyje tokių susibūrimų įvairiose šalyse būna gana nemažai), tačiau kas iš to… Nebent “for fun”, o praktiškumo - nulis.
    Nėra nei įdomių, nei įdomių dalykų - yra tik skirtingi požiūriai į juos. Kai į tam tikrus dalykus išmoksti pažvelgti kitaip, dažnai pasirodo, kad nemėgai to tiesiog dėl neišmanymo. :)
    Užsienio kalbos mokėjimas yra “raktas” į tos šalies kultūrą - kai užsienietis prabyla tos tautos gimtąja kalba, požiūris į jį būna visai kitoks. Galiausiai, ir pati verstinė literatūra nėra tikra. Tai - tam tikra interpretacija, todėl nepalyginamas malonumas yra skaityti knygas originalo kalba.

  5. Katė Ant Palangės 

    Rašyk, rašyk - jau man kokia nostalgija skaitant… :) Ir požiūris man Tavo patinka. Savu laiku pati norėjau rinktis lietuvių+italų/ispanų filologiją, bet mano metais nebuvo. Tad tapau skandinaviste :>

  6. Raminta 

    Kartu su lietuvių, dar ir filologija, o ne lingvistika, studijų programa, manau, būtų visai kitokia. :) Na, o skandinavistika iš kalbų visgi tebeužima aukščiausias pozicijas. Aš taip pat rašiau norvegų po anglų - ispanų (šiaip, turbūt vien dėl to, kad girdėjau, jog didelis konkursas, norint įstoti:D), tačiau labai džiaugiuosi, kad visgi ten nepatekau, nes, per “Youtube” pasiklausius klipų norvegų kalba, man ji pasirodė, no offence, labai jau neskambi, todėl negraži, o nepatinkančios kalbos mokytis turbūt neįmanoma. :)

  7. Katė Ant Palangės 

    Įmanoma :> Man iš visų skandinavų kalbų pati gražiausia - švedų. Pati studijavau sunkiausią iš jų - danų. Pamėgau ją tik trečiame kurse, bet dabar studijas VU prisimenu su nostalgija, nors Kopenhagoje studijuoti man patinka labiau… Reiks turbūt kada ir man kokį įrašiuką brūkštelt palyginimui apie studijas Lietuvoje ir užsienyje.

  8. Raminta 

    O aš kažkodėl visada galvojau, kad sunkiausia - norvegų. Tikiuos, kad aš anglų, kurią mokausi jau tryliktus metus, per artimiausią pusmetį pamėgsiu… :D O ispanų tai patinka, labai miela kalba. :)
    Tikrai būtų įdomu paskaityti įrašą apie kalbų studijų Lietuvoje ir užsienyje skirtumus. Kaip jau minėjau kažkuriame komentare, po studijų norėčiau išvažiuoti studijuoti į Ispaniją. :)
    Beje, kažkuriame tavo įraše skaičiau, kad esi (nieko, kad tujinu?:D) išvertusi keletą knygų. Būtų malonu, jei pasidalintum vertėjos darbo įspūdžiais čia arba PM. :)

  9. derva 

    man tai įdomu, nors ir nelabai naudinga, tai va, laukiu laukiu ir niekaip nesulaukiu - kada bus antra dalis? :)

  10. Raminta 

    Greičiausiai šiandien arba rytoj. :)

  11. Gabija 

    Labas autorei!
    Džiaugiuosi,kad atradau šį straipsnį, tiesą sakant privertė pakeisti nuomonę apie pasirinkimus..Bet visgi, dar viltis nedingsta ir labai norėčiau sužinot daugiau! ar galima būtų susitikti ir viską išgirsti iš pirmų lūpų? :)

  12. Centro Hispania 

    Ispanų kalbos kursai Vilniuje ir Kaune:
    http://www.centrohispania.org

  13. Raminta 

    Prie ko man tie ispanų kalbos kursai? Que te jodas, ok?

  14. Agnė 

    O paskaitos tau vyksta anglų k. ar lietuvių k.?

  15. Raminta 

    Anglų paskaitos - angliškai, ispanų - ispaniškai.

  16. Agnė 

    Labai sunku? Ar mokinais ispanų prieš įstodama?

  17. Lingaile 

    Labai naudingas irasas!

    Ar galetum dar daugiau papasakoti apie pacias studijas?

  18. Patricija 

    Sveiki, norėčiau paklausti, ar ketinant studijuoti šiuos mokslus reikia turėti ispanų kalbos įgūdžių, ar viskas pradedama mokytis nuo nulio? :)

  19. Moni 

    Šaunuolė autorė. :) Labai įdomu buvo skaityti. Manau, kad labai daug gerų minčių čia radau. Paskaičius tokius įrašus lengviau apsispręsti ar tokia specialybė tau tinkama ar ne. Nes „sausi“ studijų aprašai nieko tikro nepasako. Dėkoju už pasidaklinimą patirtimi.


Rašyti komentarą