BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Laimingi (ne)laimingieji

2013-07-06 | Be temos

Life‘s a bitch? Tiesa, toks jau tas gyvenimas, ir tu čia, žmogus, prieš vėją nepapūsi (norėjau išsireikšti kitaip, bet cenzūros likučiai mano perkrautose smegenyse, pasirodo, vis dar demonstruoja savo kaprizus).
Apie ką aš čia? Ogi apie žmonių tipus. Ne, ne MBTI. Po ilgų kontempliacijos ir balansavimo ties depresijos (?) riba savaičių padariau vieną aiškią išvadą - žmonių tipai yra du: tie, kuriems sekasi, ir tie, kuriems… spėkit. Jau atspėjot? Taip, tie, kuriems (ne)sekasi, kitaip tariant, nesiseka.
Sakykit jūs ką norit, bet man gyvenime iš esmės ir tėra tekę sutikti šiuos du tipus. Tiesa, nesakau, kad mano duomenys tikslūs, nes, prisipažinsiu, nesu žmogus, feisbuke turintis 400 draugų ir kiekvieną mielą vakarą varantis pasitūsint su chėbra. Tai va, čia jau jūs galite su manim ginčytis į sveikatą. O bet tačiau sutikit – turbūt kiekvienas pažįstame tokių personų, kurioms, atrodo, gyvenimas dėliojasi savaime kaip kokios „Tetrio“ kaladėlės: vienas paliko, kitą atrado, trečias kažkur pakvietė, ketvirtas darbą siūlo, penktas… tokie žmonės, atrodo, nė piršto nepajudina, bet… puikiai iliustruoja tą labai jau lietuvišką posakį: „nesisuksi – negyvensi“. Kalbu aš čia ne iš pavydo (na, gal biškį…), o tiesiog todėl, kad tai – faktas kaip blynas (neprisvilęs, tikėkimės…). Aišku, galima čia pradėt prikišinėti visokius pop psichologijos veikalus, postringaujant, kad žmogus yra savo likimo, laimės, sėkmės, ateities ir t.t. ir t.t. kalvis, bet… Bet žinot, ką aš jums pasakysiu? Jei jau atseikėjo tau dievulis nedėkingą snukelį, tai nereikia stebėtis, kad draugė su dėkingu snukeliu į savo gyvenimą pritrauks šiek tiek daugiau palankių aplinkybių ir panašių mažmožių. Ir tik jau nereikia visų tų dvasinių grožių. Aš, pavyzdžiui, kartais atsikeldavau ryte, paglostydavau šunį, pagalvodavau, kaip gražiai pro langą šviečia saulė, ir pasijausdavau labai dvasiškai graži. Labai labai. Tiesa, veidrodis visada sugrąžindavo mane į realybę. Po kelerių metų nusprendžiau savęs nebeapgaudinėti.
Taigi va, kalba pasisuko apie antrąjį – nesėkmingųjų – tipą. Atrodo, niekam, žmogus, pikto nelinki, socialinių įgūdžių lyg ir netrūksta, mokaisi gerai, o kartais dar ir kokią knygą paskaitai, kad visai nenudurnėtum, bet vis tiek gali raudonuoti prieš gimines ir artimuosius, kai teta pareiškia, kad jos draugės dukra prestižiniam Londono universitete studijuoja, gerai uždirba ir jau beveik vestuves planuoja. Žodžiu, gyvena taip, kaip (turbūt) turėtų gyventi visi normalūs žmonės. O tada tik pyst (čia juk ištiktukas, kurį oficialiai pripažino VLKK) tau į galvą šauna mintis, kad turėtum padvėsti iš gėdos, nes sėdi Lietuvoje, darbu net nekvepia, šeima – juo labiau. O ir mama, žiū, kažkokiu verksmingai beviltišku žvilgsniu žiūri į tavo tokias pat šuniškai liūdnas akis.
Be to, feisbuke neturi 400 draugų. Ką jau ten… sugrįžti po dar vienų studijų metų į gimtąjį miestą atostogoms, ir supranti, kad netgi tie kažin kada buvę draugai užsiėmę šeimų kūrimais arba tiesiog virtę etatiniais feisbuko statusų „mėgėjais“. Ir jauties, žmogus, į kažkurį traukinį pavėlavęs. Matyt, per ilgai užsižiopsojai į savo dvasinį grožį, kuris, manyk, nebuvo toks jau ir gražus…

P.S. Tikiuosi, visi supratote, kad tekste daug ironijos ir grotesko.

Patiko (7)

Rodyk draugams


Komentarai (11)

  1. Donas Karleonė 

    paskutinė pastraipa puikiai atspindį puikią mintį ;)

  2. Raminta 

    Tenka sutikti, kad taip. :)
    Buvau suplanavusi visai kitokią teksto pabaigą, bet jis kažkaip… savaime “užsibaigė” tuo paskutiniu sakiniu.

  3. Drugys 

    Nežinau ar čia man vienai taip, bet vargina akis ir sunkiai skaitosi toks suspaustas tekstas… ;/

  4. Raminta 

    Kopijavau tiesiai iš word’o, tai net nepastebėjau, kad taip susispaudė. Teks pasitaisyti. :)

  5. M. 

    O koks tavo MBTI? :)

  6. Raminta 

    INFP. :)

  7. M. 

    Taip ir galvojau! Ir aš INFP :)

  8. rrunge 

    Įdomiai rašai. Kartais prisimenu, kad egzistuoji ir ateinu paskaityt. Taip kokius ketverius metus.

  9. Raminta 

    M, gera sutikti INFP. :) Kiek pastebėjau, su INFx geriausiai ir sutariu.

    rrunge, ketveri metai… oho. Tikrai nemaniau, kad kas nors tokį ilgą laiką (nors ir kartais) skaito mano įrašus. Kažkaip… įkvepia pasitempti ir pradėti rašyti dažniau. :)

  10. Radvilė 

    Raminta, kaip gera tave vėl čia matyti!! Perskaičiau šviežienas nekvėpuodama, liūdnokais vėjais grįžai, bet labai savais;)) Na, o dėl šio įrašo, tai aš visada maniau, kad kuo žmogus mažiau turi, tuo jis laisvesnis, nereikėtų kitiems pavydėt priklausomybės nuo prestižinių dalykų;) Svarbiausia būti šiek tiek savanaudiškam ir pirmiausia galvoti apie savo savijautą, jei tu glostydama šunį ir žiūrėdama į saulę jautiesi taip pat gerai, kaip kažkas gerai jaučiasi turėdamas milijoną, tai kodėl nepasiduot paprastiems dalykams ir tiesiog mėgautis. Beje, savo dvasinį grožį labai gražiai išreiški žodžiais, o tai jau yra didelis talentas, kurį retai kas turi. Pralinksmėk;))

  11. Raminta 

    Turbūt tai nuskambės kaip pats kvailiausias faktas pasaulyje :)), bet melancholiją man kažkodėl sukelia ne žiema, o vasara. Tada ir “rašosi” kažkaip sunkiau.

    Ne… aš jokių prestižų nenoriu. Tiesą sakant, man niekada netrūko pajamų ir daiktų, nes mano poreikiai šitiems dalykams itin menki. :) Tekstas labiau susijęs su žmonių santykiais,- galbūt blogai atskleidžiau temą. Milijono niekada nenorėjau ir nenorėsiu - ne kartą teko įsitikinti, kad bent jau manosios laimės piniguose tikrai nėra. :)

    Turbūt, kai nelabai turi su kuo pasikalbėti, dažniau rašai - gali jaustis pačiu protingiausiu savo pašnekovu. :)


Rašyti komentarą