BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

P.S. Apie (debesyse skendinčią) kasdienybę.

2013-08-17 | Be temos

Aš jau seniai turėjau pradėti mokytis italų. Turėjau, bet nepradėjau. Nes tingiu, nes nėra laiko, nes… nes laiko yra per daug. Nes šią vasarą gėdingai nieko neveikiu. Beveik visiškai nieko. Tik keliuosi, skaitau ir…. vėl einu miegot. Na, bent jau kažkas panašaus į tai. Su retomis išimtimis, be kurių juk nebūna taisyklių.
O gal man tiesiog patinka žurnale aptikti straipsnį. Apie Italiją. Ir suprasti, kad aš vis dar nemoku net taisyklingai miestų pavadinimų perskaityti. Mintyse jau įsivaizduoju, kaip iš manęs juoktųsi koks nors italas, išgirdęs visas mano laužomo liežuvio pastangas. Suryju informaciją apie Romą, tinkamą tik turistui, o vietiniams turbūt juokingą. Šiek tiek nebeskaniai saldžią. Bet… koks skirtumas. Negi neturiu teisės bent vieną kartą pasijusti tiesiog naiviu, galbūt kiek banaloku žmogumi, lengvai pasineriančiu į turistinių katalogų siūlomas keliones?..
Nors… laiminga veikiausiai niekada nebūsiu. Na, bent jau laiminga pagal tradicinį laimės apibrėžimą: veiklus žmogus su gyvenimo strategija, siekiais ir neįmanomomis svajonėmis, kurios kažin kaip stebuklingai virsta realybe. Ne. Nemoku planuoti, nemoku laikytis dienotvarkės ir užsibrėžti ilgalaikių gyvenimo tikslų, kurių siekti nepamirščiau praėjus vos trims dienoms… Didžiąją laiko dalį apskritai būnu neveikli: išslenku tik pasidaryti kavos, staigiais judesiais maišydama puodelyje tirpstantį cukrų ir dalų jos išlaistydama ant stalo, o tada nuslenku iki lovos ir vėl panyru į knygas. Dažnai visą dieną prabūnu nė nesišukavusi. Gal todėl, kad kažkada teko pažinti merginą, kuri nesišukuodavo niekada – tiesiog laukdavo, kol plaukai tapdavo vienu dideliu „koltūnu“, o tada… tada juos tiesiog nusikirpdavo. Pati. Nors mums bendrauti teko nedaug, tačiau ji man visada atrodė esanti tokia laisva siela. Laisva laisva. Štai prieš kokias tris savaites, ją prisiminusi, nusprendžiau, kad ir aš galiu nesišukuoti. O kam? Mes su veidrodžiu pasižiūrim vienas į kitą, pasišaipom, aš ant jo palieku kokius tris pirštų antspaudus, ir taip mūsų bendravimas baigiasi. Be jokių nuoskaudų ir intrigų.
Kartais pagalvoju, kad mano gyvenimas pasikeistų, jei staiga imčiau ir išsiplaučiau grindis. Rimtai. Gyvenu čia viena, po kambarius su batais nevaikštau, tad ir to plovimo ne kažin kiek tereikia… Bet jei jau ryžčiausi – viskas, sakyčiau, gyvenimas keičiasi. Va taip paima ir pasikeičia: kaip tose knygose apie laimingus žmones, vieną naktį staiga prabundančius ir suprantančius, kad metas iš pamatų keisti savo gyvenimą. Keisčiau ir aš – betono, tinko maišą nusipirkčiau, gal kas ir pavyktų… Bet, va, nėra tų pamatų. „Caminando entre nubes voy“,- dainuoja viena mano mėgstama argentiniečių grupė. (Pažodžiui – „vaikštau tarp debesų“). Tai ir plūduriuoju aš sau tose padangėse… Jei bent jau kokius nors pamatus turėčiau, viskas būtų paprasčiau – įsimūryčiau sau iki kelių, nutaisiusi kokią nors „leninišką“ veido išraišką, ir nė krust iš teisingo, stabilaus ir tikslingo gyvenimo. O dabar tai jau taip neišeis, nes, iš dangaus nukritusi (tiesiogine to žodžio prasme), kai jau tėkščiausi į tą savo betoną, tai tik taip, jog lavono įspaudą palikčiau…
Taip, ši (besibaigianti) vasara leidžia man būti netvarkingai, nesusišukavusiai, nestabiliai ir be pamato. Visada labiau mėgau dangų. Net jei jis pavojingesnis. Net jei kartais jo intrigas taip sunku ištverti. Net jei… basos pėdos tipena švininiais debesimis.

Patiko (7)

Rodyk draugams


Komentarai (2)

  1. M. 

    “Nors… laiminga veikiausiai niekada nebūsiu. Na, bent jau laiminga pagal tradicinį laimės apibrėžimą: veiklus žmogus su gyvenimo strategija, siekiais ir neįmanomomis svajonėmis, kurios kažin kaip stebuklingai virsta realybe.” - brrr, nežinau, kaip tu, bet jeigu aš būčiau veikli ir turinti “gyvenimo strategiją”, būčiau labai labai nelaiminga. O knygos, ach, knygos <3

  2. Raminta 

    O man kartais atrodo, kad tokiems “strategiškiems” žmonėms gyventi tiesiog lengviau. Deja, po visų nesėkmingai pasibaigusių mano bandymų vadovautis tokia gyvenimo filosofija, teko sudėti ginklus. :)
    O knygos… joms reikėtų bent kelių šimtų atskitų įrašų. :D


Rašyti komentarą