BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Sapnuosim.

2013-05-22 | Be temos

Aš norėčiau išgelbėti tavo miestą. Susapnuoti. Išlukštesni sapno geldeles. Ir kalbėtis. Su kuo nors iš tikrųjų kalbėtis.

Nors gal… gal nemoku būti su žmonėmis. Jų šaligatviuose, jų kavos puodeliuose, nemoku vogti laiko. Niekada nemokėjau. Todėl tik tylėsim. Bet iš tikrųjų tylėsim. Ir gal net apsimesim, kad sapnuojam, apsimesim, kad esam žmonės, ne gatvės. Ir net ne užrašai pageltusiuose senų sąsiuvinių lapuose, kuriuos vis dar gaila išmesti, nors ir žinai, jog jie jau nebeturi jokios reikšmės. O juk niekada iš tikrųjų nemokėjai skaityti nei rašyti. Veblendavai kažką panosėj, rūkydavai, springdama kavos tirščiais, rūkydavai, nes labai mylėjai Tūlą, jos keistumą ir nesugebėjimą būti su žmonėmis. Skausmingą iki ašarų nesugebėjimą. O gal juokingą. Gal mylėti galima tik žmones, kurie nemoka būti… su žmonėmis? Ir be jokių romantinių seilionių. Kaip draugus mylėti, kaip neegzistuojančią Tūlos viziją, visapusiškai. Reikia ko nors, kas mokėtų garsiai tylėti, nes kitaip ir neišmoksi nei skaityti, nei rašyti, kitaip ir liksi vartydama Tūlą, badydama tik nujausti, įsivaizduoti, išgyventi. Judesius ir žodžius išgyventi. Nors gal šitai jau būtų per daug. Sėdi balkone nutrupėjusiomis sienomis, įsisupusi į baltą chalatą purvinomis rankovėmis, šalimais pasidėjusi beveik jau tuščią pakelį. Idiote, net kėdės neturi. Sėdi ant žemės, tik Tūla rankose, ji ir jos nelaimingas gyvenimas, ir visgi kažko bendro esama tarp jūsų. Gal - tas varganas bndrabučio kambarys už 150 ir tas kedės nebuvimas, tas žinojimas, kad tuoj nusivilksi vyno, visa už mirtį baisesnė. Bet kodėl mes tokie buitiški? Kaip kokios žemės kirmėlės. Juk apie sielą reikėtų, apie aukštas materijas. Nors kai, žmogus, net kėdės neturi, tai šiknon. Užtat knygų daug, sakytų Kunčinas, juokdamasis iš manęs, klaikiai juokdamasis, ir vyno, svarbu, yra, ir skaityti jau, va, mokaisi, žodžius beveik atkartoji, belieka tik imituoti judesius, Ir vis tiek aš tave myliu, sakyčiau, taip, kaip Tūlą, Ivanauskaitę ir Cortázar, taip besąlygiškai, kaip gali mylėti tik žmogus, nepažįstantis tos mandališkos jūsų abėcėlės, ir na chuj man tos kėdės, aš su savais ir ant žemės, ir pro langą. Geriausia - pro langą. O tada sapnuosim. Ir tylėsim.

Patiko (6)

Rodyk draugams


Komentarai (2)

  1. elivdar 

    Raminta, aš jau buvau tavęs pasigedusi!;D Kunčino “Tūla” jau įtraukta į mano sąrašus, malonu matyti, kad kažkas dar ir įkvėpimo pasisemia iš šitos knygos, nekantrauju pradėt;)

  2. Raminta 

    Kaip malonu, kad kažkas manęs pasigęsta. :)
    “Tūla” - gėris. Vienas įspūdingiausių mano skaitytų lietuviškų knyugų. Tikrai.


Rašyti komentarą